Adomas Mickevičius – žymiausias nelietuviškai rašęs Lietuvos rašytojas

Literatūros istorijoje nemažai atvejų, kai dėl rašytojo – paprastai itin žymaus – susiginčija kelios šalys. Dažniausiai taip nutinka, jei autorius rašo kita kalba nei kraštas, kuriame gyvena ar iš kurio yra kilęs. Būtent toks yra lietuvių kilmės, bet lenkų tautybės rašytojo, vieno svarbiausių Europos romantizmo poetų Adomo Mickevičiaus (1798–1855) atvejis: lenkai šį autorių laiko lenkų, o lietuviai – nelietuviškai rašytos lietuvių literatūros klasiku. Kad Lietuva šiam rašytojui buvo itin svarbi, patvirtina žymiausios jo poemos „Ponas Tadas“ pirmosios eilutės: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“

A. Mickevičius gimė Zaosėje, prie Naugardo. Nors ši teritorija dabar priklauso Baltarusijai, tai yra istorinės Lietuvos ir Lenkijos sudarytos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemės. Būsimasis rašytojas studijavo Vilniaus universitete. Čia 1817 m. su bičiuliais įsteigė Filomatų (graikiškai – mokslo mėgėjų) draugiją. Susirinkę jaunieji poetai skaitydavo eiles, dalijosi referatais apie politinius, socialinius, kultūrinius reikalus, pasisakė prieš carinę Rusiją. Filomatai tapo tokie įtakingi, kad A. Mickevičius 1823 m. net buvo įkalintas kalėjime prie Aušros vartų Vilniuje. Baigęs studijas, rašytojas dirbo mokytoju Kauno apskrityje. 1825 m. išvyko į Maskvą, o nuo 1832 m. apsigyveno Paryžiuje. 

XIX a. A. Mickevičiumi žavėjosi visa Europa. Savo eilėraščius jam dedikavo tokie pasaulinio garso poetai kaip Johannas Wolfgangas von Goethe, Aleksandras Puškinas. Romantiko atvaizdas naudotas net ant saldainių popierėlių, servetėlių. Romantiška ir savaip paslaptinga ir A. Mickevičiaus mirtis. Jis mirė visiškai netikėtai 1855 m. Konstantinopolyje, kur atvyko palaikyti lenkų būrių, besirengiančių kariauti su Rusija. Palaidotas Paryžiuje, vėliau kūnas perkeltas į Vavelio katedrą Lenkijoje.

Pirmuosius eilėraščius parašė studijuodamas Vilniaus universitete. Poetą žavėjo romantinės idėjos – tautos dvasios paieškos, misticizmas, įkvėpimo sėmėsi iš senųjų sakmių, padavimų, nes juose, anot romantikų, išsaugota praėjusių kartų patirtis. 1822 m. Vilniuje išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Poezija“. Jame esantis ciklas „Baladės ir romansai“ laikomas romantizmo epochos pradžia Lenkijosse. Antrasis „Poezijos“ tomas pasirodė 1823 m. Čia publikuotoje poemoje „Gražina“ vaizduojama Lietuvos praeitis, daug dėmesio skiriama  ir Lietuvos literatūroLietuvos tautosakai, seniesiems tikėjimams, ritualams. Poetinėje dramoje „Vėlinės“, kurią A. Mickevičius laikė geriausiu savo kūriniu, daug mistikos. Kūrinio veiksmas vyksta per Vėlines – mirusiųjų pagerbimo dieną, kai lankomi artimųjų kapai. Poemos herojus Gustavas (Konradas) Vėlinių vakarą bendrauja su mirusiųjų dvasiomis, kurios jam pasakoja savo likimus, skelbia pranašystes. Paryžiuje 1834 m. išleistoje poemoje „Ponas Tadas“ aprašomas LDK bajorų gyvenimas, papročiai. Romantizmui būdingas senovės ilgesys A. Mickevičiaus poemoje virsta paliktos tėvynės ilgesiu. 

Lietuvoje yra daug A. Mickevičiui įamžinti skirtų vietų – poeto vardu pavadintos gatvės, slėnis Kaune (Ąžuolyne). Vilniuje, Bernardinų gatvėje esančiame name, kuriame 1822 m. gyveno poetas, įkurtas muziejus. Celė, kurioje A. Mickevičius kalintas, neišliko: toje vietoje pastatytas naujas namas, bet jame įkurtas simbolinis muziejus, pavadintas Konrado cele. Prie Vilniuje Maironio gatvėje esančio A. Mickevičiui skirto paminklo 1987 m., kai Lietuva buvo okupuota sovietų Rusijos, įvyko pirmasis mitingas prieš sovietų valdžią.