Ąžuolas, senesnis nei pati Lietuva

Nors Lietuvoje auga daug didelių ir senų medžių, pats žinomiausias yra Stelmužės ąžuolas, ošiantis Stelmužės kaime Zarasų rajone. Šis medis yra seniausias ąžuolas Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje – jo amžius siekia net 1 500 metų. Įsivaizduokite, šis ąžuolas senesnis nei Lietuva, jei Lietuvos amžių skaičiuosime nuo pirmo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 1009 m.!  Iš kitų medžių Stelmužės ąžuolas išsiskiria ir didingu stotu: aukštis siekia 23 m, o storis – 3,5 m.

Pasaulio atsiradimą aiškinančiuose mituose ąžuolas sietas su mitologiniu pasaulio medžiu, stovinčiu pačiame pasaulio centre. Savo šaknimis skverbiasi į požemius, o šakomis remia dangų. Pasaulio medis simbolizuoja pasaulio sandarą ir tvarką. Medžio gyvenimas – kiekvieną rudenį apmiršta numesdamas lapus, o pavasarį atgimsta – kartoja amžiną gyvybės ciklą. Pasaulio medis dažnai minimas lietuvių tautosakoje, ypač kalendorinių apeigų dainose, atliekamose per šventes, skirtas metų ciklų kaitai – per Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ir kt. 

Dėl sąsajų su pasaulio medžiu senovės lietuviai ąžuolus ne tik saugojo, bet ir garbino kaip kulto objektus – dievų buveines. Pagonybės – gamtos dievybes išpažįstančios religijos – laikais lietuviai neturėjo šventyklų, o savo dievus šlovindavo miškeliuose, giraitėse. Tokių giraičių viduryje paprastai stovėdavo pasaulio medžio atitikmuo – ypatingas (didelis, keistai sulinkęs, turintis kelis kamienus ar kokia kita išskirtine savybe pasižymintis) medis, neretai ąžuolas. Tiems, kas nuo medžio bent šakelę nulauždavo, grėsdavo dievų ir žmonių prakeiksmas. 

Tai, kaip senovės lietuviai tikėjo šventų medžių ir miškelių galiomis ir kaip juos saugojo (net pasitelkdami apgaulę), liudija istorija apie XIV a. krikščionių misionierių Jeronimą Prahiškį, atvertinėjusį pagonius lietuvius į krikščionybę: 

„Pagaliau Jeronimas pasiekė kitas gentis, kurios garbino dvasioms paskirtus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškino mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti.

 Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus miškus geležimi paliesti.

Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, pirmasis nukirto vieną aukštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau kaip paprastai atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus. Kviesdamas į pagalbą draugus, kurie bijojo paliesti bejausmį medį, jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Aplinkui stovinti minia apstulbusi ėmė raudoti, aimanuoti, kaltinti Jeronimą, kam įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę, ir jau nebeatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs pakelti kirvį.

Tada Jeronimas, sakydamas, kad tai – tik velnių išmonės žmonių akims apdumti, liepė atsikelti tam, kuris pargriuvo susižeidęs, ir parodė jį esant sveikut sveikutėlį. Paskui, pakėlęs kirvį, padedant daugeliui kitų, su dideliu triukšmu nuvertęs milžinišką medį ir iškirtęs visą miškelį.“ 

Įvedus krikščionybę šventosios giraitės išnyko, tačiau pagarba išskirtiniams medžiams – dažniausiai ąžuolams – išliko. Jie ir toliau laikyti šventais, drausta laužyti jų šakas. Prie tokių medžių lietuviai eidavo melstis net iki XVIII a.