Baltijos auksas iš pušų sakų

Klausykitės šio teksto:

Po audrotos nakties Baltijos jūros pakrantėje galima pamatyti keistoką vaizdą: poilsiautojai ir vietiniai kapstosi tamsių jūržolių krūvose. Kai kurie tam tikslui atsineša plastikinius iš vaikų pasiskolintus kastuvėlius, grėbliukus ir kibirėlius laimikiui. Ko jie ten ieško? Ogi Baltijos aukso. 

Baltijos auksu vadinamas gintaras. Tai ne metalas, o gelsvo atspalvio mineralas, susidaręs iš sustingusių spygliuočių sakų. Tačiau jei manote, kad nuo medžio kamieno nugrandysite pušų sakų ir pastovėję jie pavirs gintaru, nusivilsite – gintaras formavosi tūkstantmečius. Prieš 50–60 milijonų metų kitapus Baltijos jūros esanti Skandinavija buvo apaugusi spygliuočių miškais. Klimatui pradėjus šilti, iš ten augusių pušų skyrėsi sakai, kurie gėrėsi į žemę ir veikiami dirvos mikroorganizmų kietėjo. Prieš 33 milijonus metų iš Skandinavijos į rytus tekėjusios upės juos iš žemės išplovė į rytinę Baltijos pakrantę, ypač į Sembos pusiasalį (dabartinė Kaliningrado sritis), bet teko ir Lietuvai bei kitoms Baltijos šalims.

Nors lietuvių liaudies dainose dažnai minimos gintaru besipuošiančios mergelės, nežinia, ar senovės lietuviai šį mineralą tikrai taip vertino. Pavyzdžiui, romėnų istorikas Tacitas I a. rašė, kad mūsų protėviai gintarą rinkdavo ir parduodavo romėnams. Prekyba tarp Baltijos pakrančių ir Pietų Europos vyko vadinamuoju Gintaro keliu, kuris ėjo sausumos takais ir upėmis per dabartines Vokietiją, Lenkiją ir Ukrainą. Viduramžiais gintaras tapo toks populiarus, kad jį pradėta kasti: pradžioje rausiant duobes, vėliau įrengtos šachtos. Šiuo metu didžiausia gintaro kasykla yra Kaliningrado srityje – jis čia kasamas ekskavatoriais ir traktoriais. XIX a. kasyklų buvo ir Lietuvoje, bet dabar apsiribojama jūros į krantą išmetamo gintaro rinkimu – randama visai nemažai, apie 600 kg kasmet. Kaip ir senovėje, gintaras naudojamas papuošalams gaminti, interjero detalėms, pavyzdžiui, paveikslų ar veidrodžių rėmams puošti. 

Su Prūsijos ir Lietuvos pakrantėse išgaunamu gintaru susijęs vienas iki šiol neišnarpliotas istorinis detektyvas. XVIII a. Prūsijos karalius Frydrichas II Rusijos imperatorei Jekaterinai II padovanojo Gintaro kambarį. Geriausi meistrai vieną imperatorės rūmų kambarį dekoravo gelsvuoju mineralu – juo buvo padengtos ne tik sienos, bet ir baldai.  Per Antrąjį pasaulinį karą į Rusiją įsiveržusi vokiečių kariuomenė Gintaro kambarį pagrobė ir pervežė į Karaliaučių, o traukdamasi paslėpė taip gerai, kad niekas jo iki šiol nerado. Pagal išlikusius atvaizdus Gintaro kambarys atkurtas, tačiau kas žino, kokiose žemės ar vandenų gelmėse paslėptas tikrasis. Lietuvoje geriau žinoma pasaka apie Gintaro rūmus jūros dugne, kuriuose gyveno deivė Jūratė. Ji pamilo mirtingą žveją Kastytį, o dievas Perkūnas, užsirūstinęs dėl tokio deivei netinkamo elgesio, sugriovė jos rūmus. Būtent jų likučius jūra dabar ir išmeta į krantą po audringos nakties. 

Gintaras išsiskiria ne tik gelsvu blizgesiu ir tuo, kad jo gabalėliuose kartais aptinkama sustingusių vabzdžių, skrajojusių prieš tūkstančius metus. Šis mineralas elektrinasi – senovės graikai jį net vadino elektron. Galite paeksperimentuoti: patrinkite gabalėlį gintaro į plaukus ar megztinį ir pridėkite prie jo skiautelę popieriaus. Popierius prilips prie gintaro – jį pritrauks susidaręs elektros krūvis.