Chaimas Frenkelis – vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos verslininkų

Lietuvoje populiari patarlė skelbia: „kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“. Tačiau dažnai sėkmę lemia būtent drąsa maištauti, ryžtas eiti dar nepramintais keliais. Pavyzdžiui, Chaimas Frenkelis (1851–1920) tikrai nebūtų tapęs didžiausio ir moderniausio Lietuvoje odų ir avalynės fabriko savininku, jei būtų paklausęs tėvų.

Ch. Frenkelio tėvai norėjo, kad sūnus taptų rabinu – žydų dvasininku. Tačiau vaikinas metė mokslus rabinų mokykloje ješivoje ir išvyko į Balstogę mokytis odų išdirbėjo amato. Būdamas vos 25-erių, Šiauliuose įsigijo odų rauginimo dirbtuves ir prie Kulpės upelio pastatė mūrinius būsimo fabriko pastatus – jie išlikę iki šiol. Fabrikas greitai suklestėjo ir jau 1901 m. jame  kasmet buvo išdirbama 100 000 odų. Sėkmę lėmė tai, kad Ch. Frenkelis nuolat domėjosi naujovėmis, ieškojo geresnių odos išdirbimo būdų. Kai tik įsigijo fabriką, visa gamyba buvo vykdoma rankomis. Tačiau po poros metų fabrike sumontuotos odos išdirbimo mašinos, įrengtas pirmasis Šiauliuose elektros generatorius. Pramonininkas pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rusijoje pradėjo importuoti medieną iš Pietų Amerikos padams rauginti. Prie įmonės modernizavimo prisidėjo ir Ch. Frenkelio sūnus Jokūbas, Berlyno universitete baigęs Chemijos fakultetą. Sumaniai pritaikytos naujausios technologijos lėmė, kad Paryžiaus ir Briuselio pasaulinėse parodose Frenkelio fabriko odos apdovanotos aukso medaliu.

Frenkelio fabriko klestėjimo laikotarpis buvo XX a. pradžia. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabriką sudarė net 48 mūriniai pastatai, jame dirbo apie 1 000 darbininkų. Dėl fabriko sėkmės Šiauliai tapo vienu stambiausių odos pramonės centrų pasaulyje, o Ch. Frenkelis – vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, kuris savo turtu dosniai dalijosi su kitais. Įsteigė ir išlaikė Šiaulių senelių prieglaudą, atidarė pirmąją Šiaulių miesto ligoninę. Nepamiršo ir žydų bendruomenės: pastatė ir išlaikė religinę žydų mokyklą berniukams, vėliau – mokyklą mergaitėms, padėjo įsigyti patalpas Šiaulių žydų gimnazijai. Mecenatu tapo ir jo sūnus Jokūbas: rėmė nepriklausomos Lietuvos kultūros, švietimo, socialinius projektus.

Sėkmingą fabriko veiklą ir ramų Frenkelių šeimos gyvenimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, prasidėjęs 1914 m. Fabrikas buvo uždarytas, šeima pasitraukė į Rusiją, vėliau – į Vokietiją. Po karo į Šiaulius grįžęs J. Frenkelis atnaujino gamybą, tačiau prieškarinė sėkmė nebuvo pakartota. Fabriko steigėjas Ch. Frenkelis mirė 1920 m., o Frenkelių odų imperijai galą padarė Antrasis pasaulinis karas. Turtingos žydų šeimos likimas toks pat tragiškas, kaip daugumos Lietuvos žydų, kurie per Antrąjį pasaulinį karą buvo išžudyti ar išblaškyti po pasaulį. 1941 m. rudenį J. Frenkelio žmona Roza pateko į Vilniaus getą, kur vėliau buvo nužudyta. J. Frenkeliui pavyko pabėgti į Ameriką.