Emanuelis Levinas – pasaulinio garso filosofas iš Kauno

Emanuelis Levinas yra iš Lietuvos kilęs pasaulinio garso filosofas. Jis visą gyvenimą ieškojo atsakymo į klausimą, kaip galima pažinti ir suprasti pasaulį bei kitus žmones, ir koks santykis su kitu žmogumi yra geras arba etiškas. Dėl to E. Levinas vadinamas etikos arba moralės filosofu. Etika yra filosofijos atšaka, nagrinėjanti gėrio ir blogio, gero ir blogo elgesio klausimus. 

E. Levinas gimė 1906 m. Kaune, žydų šeimoje. Tuomet Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, todėl nenuostabu, kad būsimam filosofui, kuris nuo mažumės mokėjo lietuvių, rusų ir hebrajų kalbas, itin didelę įtaką padarė rusų kultūra. O ypač – literatūra. E. Levino tėvas buvo knygyno savininkas, todėl berniukas nuo vaikystės labai daug skaitė. Pats teigė, kad būtent literatūros klasikai – visų pirma, Fiodoras Dostojevskis ir Levas Tolstojus – paskatino jį susidomėti filosofija, gyvenimo prasmės paieškų klausimais.

E. Levinas filosofiją studijavo Prancūzijos ir Vokietijos universitetuose. Freiburge (Vokietija) esančiame universitete filosofijos mokėsi pas garsų XX a. vokiečių filosofą, fenomenologinės filosofijos krypties pradininką Edmundą Husserlį. Fenomenologija ieško būdų, kaip tyrinėti žmogaus sąmonę, konkrečiai – suvokimo procesą. Pagrindinis fenomenologus dominantis klausimas: kokiu būdu žmogus supranta ir patiria jį supančią aplinką arba tiesiog pasaulį. Fenomenologai teigia, kad žmogus visuomet yra pasaulyje ir mąsto apie pasaulį, tačiau pasaulį mato per save, per savo sąmonę. Kitaip tariant, išorinis pasaulis atsispindi ar išsiskleidžia mūsų unikalioje sąmonėje ir taip mums tampa suprantamas, pažįstamas. 

E. Levinas dėstė įvairiose aukštosiose Prancūzijos mokyklose, taip pat žymiajame Sorbonos universitete. 1939 m. gavo Prancūzijos pilietybę. Tačiau lietuvių kalbos nepamiršo: 1933 m., jau gyvendamas Prancūzijoje, Lietuvoje leidžiamame žurnale „Vairas“ publikavo straipsnį „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Mirė 1995 m. Paryžiuje.

Kuo ypatinga E. Levino filosofija? Mokslininkas pritarė savo mokytojui E. Husserliui, kad mes nuolat patiriame – girdime, regime, lytimą – pasaulį ir apie jį mąstome, kitaip tariant, mūsų sąmonė visuomet yra nukreipta į pasaulį bei jo objektus. Tačiau E. Levinas manė, kad jo mokytojas daro klaidą teigdamas, jog pasaulį galima pažinti visiškai, iki galo. Šiai minčiai priešinama idėja, kad galima pažinti tik objektus, daiktus, tačiau kitas žmogus, kad ir kaip norėtume jį suprasti, visuomet išlieka paslaptingas. Norėdamas nusakyti šį sudėtingą santykį, filosofas naudoja simbolinį veido vaizdinį – pasak jo, kito žmogaus veidas visuomet kitoks. 

Itin svarbi E. Levino etikos idėja: nors už kitus žmones mes nuolat jaučiamės atsakingi, negalime iš jų tikėtis to paties. Būtent taip pasireiškia laisva valia, be kurios etika neįmanoma – etiškas žmogus pasirenka daryti gera kitam ir pasauliui, laikosi, E. Levino manymu, svarbiausio priesako „Nežudyk“ ir nieko už tai nereikalauja.