Išvietinimas, arba Kai namus tenka palikti prievarta

Klausykitės šio teksto:

Šiandien lietuviai gimtąją šalį dažniausiai palieka savo noru dėl ekonominių priežasčių – tikisi, kad svetur pavyks susirasti geriau mokamą darbą, realizuoti save profesinėje srityje. Svetimoje šalyje gyvenančius vadiname emigrantais (nuo žodžio migruoti, keliauti). Tačiau Lietuvos istorijoje buvo ne vienas etapas, kai išvykti tekdavo prieš savo valią. Priverstinė migracija, dar vadinama išvietinimu, vyksta, kai žmonės turi palikti namus dėl karinio konflikto arba stichinės nelaimės. Taip pat dėl politinio, religinio persekiojimo.

Pirmieji atvejai, kai lietuviai privalėjo palikti namus, susiję su karais. XIII–XIV a. Lietuvos teritorijoje vyko kovos su Vokiečių ordinu: viduramžiais karai buvo negailestingi – ir lietuviai, ir vokiečiai degindavo, plėšdavo, prievartaudavo ir žudydavo priešų teritorijoje gyvenančius taikius žmones. Todėl gyventojai iš pajūrio, o vėliau ir iš Žemaitijos – teritorijų, kuriuose vyko daugiausia karinių susirėmimų – pradėjo trauktis į ramesnes vietas.

Vis dėlto niekas neprilygs išvietinimui, vykusiam Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų bei po jų prasidėjusios sovietų okupacijos metais – 1914–1953 m. iš Lietuvos pasitraukė apie 1,5 mln. žmonių. Per Pirmąjį pasaulinį karą (1915–1918 m.) apie 250 000 lietuvių buvo priversti bėgti į Rusiją. Tarp pasitraukusių buvo daug kultūros žmonių, tikinčių, kad net emigracijoje galima išsaugoti tautinę tapatybę: pradėtos organizuoti įvairios draugijos, steigtos mokyklos, leista lietuviška spauda. Per Antrąjį pasaulinį karą lietuviai, bėgdami nuo sovietų persekiojimo, masiškai traukėsi į Vokietiją – 1945 m. Vokietijoje gyveno apie 65 000 pabėgėlių iš Lietuvos. Lietuviai gyveno DP (displaced person) stovyklose, todėl vadinti dipukais. Tarp dipukų buvo labai daug žymių lietuvių rašytojų, mokslininkų. Stovyklose veikė lietuviški vaikų darželiai, pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos, taip pat meno, sporto kolektyvai, amatų mokyklos, teatrai ir net leidyklos. Dipukų kasdienybę aprašė stovykloje gyvenęs, o vėliau į Ameriką emigravęs Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ (1958).  

Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje likę žmonės susidūrė su kitomis išvietinimo grėsmėmis. Skaudžiausia jų – tremtis: lietuviai prievarta vežti į atšiauriausias Rusijos vietoves. Trėmimais siekta sunaikinti lietuvių šviesuomenę, galėjusią kelti grėsmę sovietiniam režimui. Iš viso ištremta apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų: valstybės tarnautojų, mokytojų, ūkininkų, rašytojų, tremti ir vaikai bei senoliai. Po Josifo Stalino mirties 1953 m. dauguma tremtinių galėjo grįžti į Lietuvą. Tačiau apie savo patirtis tremtyje (šaltį, badą, ligas, sekinantį darbą) buvę tremtiniai galėjo prabilti tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Viena žinomiausių atsiminimų knygų apie tremtį – Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (1997).  

Nepaisant skaudžios išvietinimo istorijos, šiandien lietuviai nėra labai draugiški pabėgėliams iš kitų šalių. Įvairios apklausos rodo, kad dauguma vis dar mano, jog pabėgėlių nereikia priimti, kad Lietuvoje jie susidurs su neigiama visuomenės nuomone. Keisti stereotipinį mąstymą padeda įvairios edukacinės programos, pavyzdžiui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vykdoma iniciatyva „Lygink rūbus, ne žmones“.