Jurgis Mačiūnas – pasaulinio garso antimenininkas

Klausykitės šio teksto:

Jurgis Mačiūnas (kitaip George Maciunas) – svarbi Lietuvos ir pasaulio meno istorijos asmenybė. Jis įkūrė laisvę, netikėtumo grožį išpažįstantį meninį judėjimą Fluxus (lot. nepastovus, besikeičiantis). Neretai Fluxus vadinamas antimenu, nes, skirtingai nei tradiciniai meno kūriniai, sukurti laikantis saiko, harmonijos dėsnių, pirmenybę teikia atsitiktinumui. Fluxus meno kūriniu gali paversti bet kurį kasdienį objektą. Taigi J. Mačiūnas yra pirmasis iš Lietuvos kilęs ir pasaulinės šlovės sulaukęs antimenininkas.

Jurgis Mačiūnas – Lietuvos išeivis. Jis gimė 1931 metais Kaune, bet 1944 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su tėvais pasitraukė į Vokietiją, kad išvengtų sovietų teroro. Ten baigė gimnaziją, o 1948 metais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įgijo puikų klasikinį meninės pakraipos išsilavinimą: studijavo meno istoriją, grafiką, architektūrą ir net muzikologiją. Tačiau tolesnė Jurgio Mačiūno veikla meno pasaulyje neigė viską, kas būdinga tradiciniam menui. 

Fluxus atsiradimo data laikomi 1962 metai. Šio meninio judėjimo ištakos – Europos avangardistai, kūrybos šaltiniu laikę ne protą, o žmogaus pasąmonę, sapnus, fantazijas. 1963 metais Jurgis Mačiūnas parašė Fluxus manifestą – tekstą, kuriame apibrėžė, kas yra šis judėjimas, ko jis siekia.  Fluxus esmė, pasak Jurgio Mačiūno, yra išvalyti pasaulį nuo dirbtinio meno, kuris nepasako nieko tikro nei apie pasaulį, nei apie žmogų. 

Vis dėlto aiškiai apibrėžti, kas yra Fluxus, sudėtinga. Tai eksperimentas, įvykis, atmetantis aukštojo meno normas ir tradicijas. Fluxus primena žaidimą, todėl kartais sakoma, kad tai yra pokštas. Kurdami Fluxus menininkai dažnai naudoja kasdienius objektus, daiktus. Kūrėjo tikslas – parodyti įprastą daiktą naujai, nustebinti. Populiarios instaliacijos (pasitelkus šviesą, tapybos, skulptūros elementus neatpažįstamai pakeisti įprastą objektą ar vietą), filmai, performansai – vienkartiniai spektakliai-įvykiai, atliekami žiūrovų akivaizdoje. Skirtingai nei tradicinis menas, kuris žiūrovui palieka stebėtojo vaidmenį, Fluxus siekia ir žiūrovus įtraukti į žaidimą, nes kūrėju gali būti kiekvienas. Tačiau, nepaisant žaidybiškumo, Fluxus kūriniai dažnai kritikuoja sustabarėjusias meno ir žmonių pasaulio normas, vartotojų visuomenę. 

Įdomu tai, kad kūrybos laisvę propaguojantis Jurgis Mačiūnas su kitais Fluxus kūrėjais elgėsi kaip griežtas mokytojas. Būdamas judėjimo pradininku, jis galėjo nuspręsti, kuris kūrinys yra Fluxus, o kuris – ne. Todėl dažnai sakoma, kad Fluxus baigėsi, kai 1978 metais nuo vėžio mirė Jurgis Mačiūnas. Žinoma, Fluxus neišnyko be pėdsako – judėjimas įkvėpė daugybę šiandienių menininkų visame pasaulyje. 

Į sovietų okupuotą Lietuvą žinios apie meno pasaulio įvykius prasiskverbdavo sunkiai. Todėl ir informacijos apie Jurgį. Mačiūną bei Fluxus nebuvo daug. Tik paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, kraštui atgavus nepriklausomybę, Lietuvos menininkai pradėjo pirmąsias Fluxus akcijas. 1997 metais Šiuolaikinio meno centre Vilniuje atidarytas Fluxus kabinetas, o 2007 metais Vilniaus savivaldybė įsigijo antrąją pagal dydį Fluxus kūrinių kolekciją pasaulyje – didžiausia saugoma Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke. 

Nors Fluxus siekė būti antimenu, dabar šis judėjimas laikomas svarbia meno istorijos dalimi, o Fluxus kūriniai iš gatvių ir privačių erdvių persikėlė į didžiąsias pasaulio galerijas. Kitaip tariant, pokštai tapo rimtais meno kūriniais.