Karingoji grafaitė Emilija Pliaterytė

Nors istorijos apie karžygius vyrus daug populiaresnės, neabejotinai buvo ir žymių karžygių moterų. Tereikia prisiminti Prancūziją iš anglų okupacijos išvaduoti norėjusią Žaną d’Ark ar XIX a. Japonijos civiliniame kare kovojusią samuraję Nakano Takeko. Grafaitė Emilija Pliaterytė, 1831 m. dalyvavusi Lietuvos ir Lenkijos sukilime prieš carinę Rusiją, neretai vadinama lietuviškąja Žana d’Ark. Apie E. Pliaterytę parašyta ne viena biografija, savo kūryboje karingą grafaitę įamžino garsusis romantizmo poetas Adomas Mickevičius Tiesa, neretai pamirštama, kad sukilime kovojo ne tik E. Pliaterytė – tarp Lietuvos ir Lenkijos sukilėlių buvo ne viena moteris. Kodėl būtent E. Pliaterytė tapo 1831 m. sukilimo simboliu? 

Moterų karžygių gyvenimo istorijos yra tradicinio motinos, šeimos židinio puoselėtojos vaizdinio priešprieša. Todėl į istorijos puslapius vis dėlto patekusios karžygės laikomos išskirtinėmis asmenybėmis – ypatinga jų kilmė, išsilavinimas, pasaulio matymas. Būtent tokia ir buvo E. Pliaterytė,  kilusi iš garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminės. Ji gimė 1806 m. Vilniuje, grafų Pranciškaus Ksavero Broelio-Pliaterio ir Onos Pliaterienės šeimoje. Emilijos vaikystė nebuvo linksma. Kai mergaitei buvo devyneri, tėvai išsiskyrė. Po skyrybų su mama apsigyveno pas gimines. Emilija įgijo puikų išsilavinimą, skaitė daug filosofijos, Lietuvos ir Lenkijos istorijos kūrinių. Be to, kartu su pusbroliais jodinėjo, mokėsi fechtuotis, valdyti ginklą. Taigi nuo mažumės nepaisė stereotipinių lyčių vaidmenų.

Įsitraukti į sukilimą merginą paskatino ne tik Lenkijos bei Lietuvos bajorams miela svajonė atkurti LDK. Ne mažiau buvo svarbu suvokti savo gyvenimo kelią. 1831 m. dienoraštyje sprendimą dalyvauti sukilime grafaitė aiškina taip: „Liudiju šiuo savo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino (...). Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane.“

Sužinojusi apie prasidėjusį sukilimą, Emilija apsiginklavo ir nuvyko pas pusbrolį Cezarį Pliaterį. 1831 m. kovo 29 d. su adjutante Marija Prušinskaite ir C. Pliateriu Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo tikslus, iškėlė vėliavą ir surinko būrį. Nors grafaitė dalyvavo ne viename sėkmingame mūšyje, ne visi sukilėliai ją palaikė – kai kurie manė, kad moteriai kare ne vieta. Pavyzdžiui, vyriausiasis Lietuvos sukilėlis grafas Karolis Zaluskis patarė E. Pliaterytei saugoti sveikatą ir grįžti namo. Grafaitė šio patarimo, žinoma, nepaklausė. 

1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimas yra XIX a. pradžioje Vakarų Europoje vykusių kovų su monarchijas ir žmonių nelygybę palaikiusiomis luominėmis santvarkomis atgarsis. Nemažai Lietuvos ir Lenkijos sukilimo dalyvių pasisakė už baudžiavos, kilmingam asmeniui suteikusios teisę valstiečius laikyti savo nuosavybe, panaikinimą. Deja, Lietuvos ir Lenkijos sukilimas buvo greitai numalšintas. E. Pliaterytė nesutiko pasiduoti, tikėjosi pasiekti Varšuvą ir ten tęsti kovą. Sužeistą grafaitę savo dvare priglaudė Ignotas Ablamavičius. Sakoma, kad E. Pliaterytė buvo beatsigaunanti, tačiau jėgas prarado sužinojusi apie galutinį sukilėlių pralaimėjimą. 

Nors žuvo anksti, E. Pliaterytės gyvenimo istorija iki šiol įkvepia. Grafaitės gyvenimas liudija, kad žmogus gali pakeisti pasaulį, tegul ir ne iškart: baudžiava buvo panaikinta 1861 m., nuo sukilimo ir E. Pliaterytės mirties praėjus lygiai trisdešimčiai metų.