Poetas Kazys Jakubėnas – laisvės kaina

Klausykitės šio teksto:

Šiandien daugumoje šalių valstybės ir asmens gerovė neatsiejama nuo žodžio laisvės. Tačiau totalitarinėse valstybėse požiūris į žodžio laisvę kitoks. Totalitarizmas išpažįsta vieną tiesą, o iš asmens reikalauja visiško paklusimo – kiekvienas privalo palaikyti valdančiųjų (diktatoriaus, fiurerio ir kt.) idėjas. Totalitarizmas gali būti nacistinės, fašistinės ar komunistinės pakraipos, tačiau jo santykis su žodžio (ir meno) laisve toks pat: laisvę siekiama riboti, o laisvus ir drąsius žmones atskirti nuo visuomenės (įkalinti, ištremti) arba sunaikinti. Ir nacistų, ir komunistų persekioto poeto Kazio Jakubėno likimas  ̶  pavyzdys, kad pažiūrų laisvė gali kainuoti gyvybę. 

K. Jakubėnui (1908–1950) nuo vaikystės rūpėjo žmonių ir pasaulio gerovė. Mokydamasis Biržų gimnazijoje, įstojo į aušrininkų kuopelę. 1910 m. įsteigta pirmoji Lietuvos jaunimo organizacija būrėsi aplink „Aušrinės“ žurnalą, kuriame spausdinta kairiųjų rašytojų ir poetų kūryba bei straipsniai. Aušrininkai palaikė socializmo idėjas: pasisakė už socialinę gerovę ir visuotinį švietimą, prieš darbininkų išnaudojimą. Mokydamasis gimnazijoje, K. Jakubėnas pradėjo spausdinti ir savo kūrybą. 

Studijuodamas universitete poetas priklausė socialistų revoliucionierių organizacijai. Už tai 1929 m. buvo nuteistas 10 metų katorgos (sunkiųjų darbų tremtyje), tačiau paleistas. 1937 m. į kalėjimą pateko net du kartus – abu už darbininkų kurstymą streikuoti. Kitaip tariant, už siekį, kad išnaudojami darbininkai kovotų už savo teises. 

Kadangi poetas buvo socialistas, 1940 m., Lietuvą okupavus sovietams, pas jį apsilankė saugumo pareigūnai ir pasiūlė bendradarbiauti – teikti informaciją apie draugus, nusistačiusius prieš tarybinę santvarką. Tokio pasiūlymo sulaukė ne vienas Lietuvos rašytojas ir šviesuolis – dalis jų sutiko bijodami susidorojimo, bet K. Jakubėnas atsisakė. Tuomet pradėta persekioti poeto šeima: 1941 m. ištremta sesuo Uršulė, brolis Pranas apiplėštas ir nužudytas besitraukiančių Raudonosios armijos karių. 

K. Jakubėnas areštuotas 1946 m. už „antitarybinę agitaciją“. Tai reiškia – už neigiamus komentarus apie sovietų valdžią. „Antitarybiniais“ pavadinti du jo eilėraščiai: „Laikrodėlis“, kuriame K. Jakubėnas esą kaltina tarybinės armijos karius Lietuvos gyventojų plėšimu, ir „Paukšteliui“. Teigta, kad šiame eilėraštyje sovietus poetas kaltina dėl ištremtų tautiečių. Bet iš tiesų „Paukšteliui“ buvo dedikuotas žydų gelbėtojai Onai Šimaitei (1894–1970). K. Jakubėnas daugiau nei pusmetį praleido Vilniaus kalėjimo pusrūsyje. Saugumo pareigūnai jį tardė, kankino. Poetas nuteistas penkeriems metams katorgos, tačiau sunkiųjų darbų stovykloje praleido tik porą mėnesių – jam suteikta malonė.

Sovietų valdžia taikė ir kitokį susidorojimo su rašytojais būdą – cenzūrą. 1947–1950 m. periodinėje spaudoje nepasirodė nė vienas K. Jakubėno eilėraštis ar straipsnis, nors jis aktyviai kūrė ir vertė. Taip siekta rašytojus sužlugdyti finansiškai ir morališkai.

O 1950 m. sausio 7 d. K. Jakubėnas dingo. Sausio 11 d. jo brolis Alfonsas Jakubėnas buvo iškviestas į Vilniaus miesto valdybos kriminalinės paieškos skyrių, kur jam pranešta apie K. Jakubėno mirtį. Oficialiai teigta, kad poetą mirtinai sumušė banditai, tačiau manoma, kad jį kankino ir nužudė sovietų agentai.