Knygnešiai – didvyriai knygų kontrabandininkai

Klausykitės šio teksto:

Šiandien už kontrabandą, arba neteisėtą prekių ir kitų daiktų gabenimą per valstybės sieną, yra baudžiama. Sutariama, kad tai nelegali, nusikalstama veikla. Tačiau Lietuvos istorijoje buvo net keli etapai (XIX amžiaus  antroji pusė ir XX antroji antroji pusė), kai nelegalios knygos ir laikraščiai buvo vienintelė galimybė sužinoti, kas vyksta šalyje ir pasaulyje. Taip pat priemonė saugoti lietuvių kalbą, literatūrą ir tautinę tapatybę. Todėl nelegaliai knygas ir laikraščius gabenę knygnešiai laikyti didvyriais. 

XIX amžiaus antrojoje pusėje Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Kalba yra tautinės tapatybės pagrindas, todėl Rusijos imperija, norėdama kuo greičiau surusinti ir taip susilpninti Lietuvą, 1864 metais uždraudė lietuvišką spaudą. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas pasirašė įsakymą, draudžiantį spausdinti, įvežti ir platinti leidinius lotyniškomis raidėmis. Nebuvo draudžiami tik lietuviški leidiniai, parašyti naudojant rusišką raidyną (kiriliką) – rašymas lietuvių kalba, bet rusiškais rašmenimis vadinamas „graždanka“. Spaudos draudimas truko net 40 metų, atšauktas tik 1904 metais.

Kai kurie lietuvių šviesuoliai iš pradžių palaikė „graždanką“ – manė, kad verčiau tokia spauda nei jokios. Tačiau greitai suprato, kad svetimas raidynas neleidžia sklandžiai perteikti minčių. Todėl nuspręsta leidinius lietuvių kalba spausdinti užsienyje, o po to įvežti į Lietuvą. 

Nors carinės Rusijos valdžia tikėjosi, kad spaudos draudimas sunaikins lietuvišką tapatybę, nutiko priešingai – lietuviai vieningai kilo į kovą dėl savo kalbos. Intelektualai ir toliau rašė lietuviškai, jų tekstai buvo spausdinami lietuvių gyvenamoje Prūsijos dalyje (Mažojoje Lietuvoje) ir JAV. Į pasipriešinimo prieš spaudos draudimą judėjimą įsijungė ir valstiečiai – tapo knygnešiais: jie nelegaliai gabeno lietuviškus leidinius iš Prūsijos į Lietuvą, nors už tai grėsė kalėjimas arba tremtis į Sibirą. Žinomiausių knygnešių vardais dabar pavadintos mokyklos, jiems pastatyta paminklų – vieni tokių buvo Jurgis Bielinis, Juozas Angrabaitis, Juozas Sakalauskas, Kazys Ūdra, Matas Slančiauskas.

Buvo įsteigta daugybė slaptų kaimo mokyklų, kuriose vaikus ir rašyti nemokančius suaugusiuosius mokė daraktoriais vadinami mokytojai. Daraktoriais dirbo ne tik kaimo šviesuoliai, bet ir garsūs lietuvių rašytojai: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas.

Ypač svarbų vaidmenį spaudos draudimo metu atliko lietuviška spauda. Žymiausi to meto laikraščiai buvo „Aušra“, kurią rengė Jonas Basanavičius, ir „Varpas“, kurį įsteigė Vincas Kudirka. Laikraščiuose ir žurnaluose daug rašyta apie lietuvybę, lietuvių kalbą, raginta kovoti ne tik už spaudą, bet ir už kitas teises. Draudimo laikais rašantys į spaudą turėjo pasirašyti pramanytais vardais (pseudonimais arba slapyvardžiais), kad būtų sunkiau juos susekti, jei leidinius ras priešas. Literatūriniais slapyvardžiais vadinosi dauguma tuo laiku ir vėliau kūrusių lietuvių literatūros klasikų: Žemaitė, Maironis, Vaižgantas, Bitė, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda ir kiti.