Kristijonas Donelaitis – lietuvių literatūros tėvas

XVIII a. gyvenęs Kristijonas Donelaitis (1714–1780) vadinamas lietuvių literatūros tėvu, nes jo eiliuota poema „Metai“ yra pirmasis lietuvių kalba parašytas grožinės literatūros kūrinys. „Metus“ mokiniai skaito mokyklose, mokosi mintinai šio kūrinio fragmentus. Nors manoma, kad literatūros klasikai labai solidūs, nuobodūs ir rimti, K. Donelaitis rašydamas nevengė ir stipresnių žodelių bei scenų. Poemoje kelis kartus pamini žodį „šūdas“, vaizduoja, kaip persivalgiusiam ponui plyšo pilvas, yra sukūręs alegorinę pasakėčią apie šūdvabalį.

Tiesa, nereikėtų grubesnių K. Donelaičio kūrybos scenų ir frazių suprasti tiesmukai: tai saviti pamokymai, kuriems įtaigumo suteikia meninės priemonės – metonimijos, metaforos, personifikacijos. Pavyzdžiui, pirmojoje poemos „Metai“ dalyje „Pavasario linksmybės“ rašoma, kad „žirgai su lėlėms į šūdą pavirto“. Skamba keistai, bet iš tiesų šia fraze norima įtaigiai pasakyti, kad augdamas, bręsdamas žmogus tampa protingesnis, imasi rimtų darbų, todėl vaikystės žaislai (mediniai arkliukai ir lėlės) nereikalingi:

„Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt,

Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm,

Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm.

O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom,

Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo;

Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto.“

Poema „Metai“ ypatinga ir tuo, kad anksčiau joks autorius nebuvo lietuvių kalbai pritaikęs hegzametro. Hegzametras yra antikinė eilėdaros sistema, kuria rašė, pavyzdžiui, pirmasis senovės graikų ir Europos poetas Homeras. Dėl to K. Donelaitis neretai vadinamas lietuviškuoju Homeru.

Kitas dėmesio ir platesnio aptarimo vertas faktas: nors K. Donelaitis rašė lietuviškai, jis gyveno ir kūrė už šiandienės Lietuvos ribų – Prūsijos karalystėje. Prūsijos karalystėje vyksta ir „Metų“ veiksmas, nes poemoje vaizduojami pramanytame Vyžlaukio kaime gyvenantys valstiečiai, jų nuotykiai ir kasdienybė. Tiesa, savo kraštą ir poemoje vaizduojamą kaimą K. Donelaitis vadina Lietuva. Kaip tai suprasti?

Donelaičio tekstuose „Lietuva“ yra lietuviškai kalbanti Prūsijos karalystės dalis. Šis kraštas dar vadinamas Prūsijos Lietuva arba Mažąja Lietuva. Abi XVIII a. Lietuvos – Prūsų ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – panašios: jose kalbama lietuvių kalba, žmonės vilki panašiais drabužiais, panašūs jų namai, gyvenimo būdas ir papročiai. Tačiau yra svarbių skirtumų, kuriuos reikia žinoti norint suprasti pirmąją lietuvių kalba parašytą poemą ir joje vaizduojamą pasaulį.

Vienas svarbiausių Prūsijos ir LDK skirtumų – religija. LDK XVIII a. buvo krikščioniškas kraštas, o Prūsija – protestantiškas. Pats K. Donelaitis buvo evangelikų liuteronų (labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis) kunigas. Todėl „Metuose“ gausu liuteronams būdingą pasaulio suvokimą, liuteroniškas vertybes teigiančių pamokslų. Liuteronai itin vertina ne tik asmeninį santykį su Dievu, bet ir asketizmą bei nuolankumą: jie nepripažino jokių linksmų pramogų, pabrėžė atgailos, darbštumo svarbą. Dėl tokio požiūrio geri arba, pasak D. Donelaičio, „viežlyvi“ „Metų“ valstiečiai ne maištauja prieš nedorus ponus, o nuolankiai, neburbėdami dirba savo darbus: aria, sėja, pjauna, rūpinasi namais, šeimyna. Įtariai žvelgiama ir į svetimšalius: K. Donelaitis ragino nesusidėti su svetimaisiais, nemėgdžioti jų elgesio, gyventi uždarai, kantriai eiti baudžiavą – paklusti ponams, net jei tarp jų nemažai nedorų žmonių, nes tokia Dievo lemta tvarka.

Ar šie K. Donelaičio pamokymai vis dar aktualūs šiandien? Tai derėtų nuspręsti pačiam skaitytojui. Tačiau net jei K. Donelaičio pamokymai kiek senamadiški, literatūrinė jo kūrinių – poemos „Metai“ ir juokingų pasakėčių – vertė nepaneigiama. O glūdi ši vertė visų pirma kūrinių kalboje, gebėjime kurti gyvas, įtikinamas scenas ir personažus, meistriškai naudotis meninėmis priemonėmis. Iš jų K. Donelaitis itin mėgo personifikaciją, kai negyviems objektams, pavyzdžiui, saulei ar vėjui, suteikiama žmogiškų bruožų.