Ladakalnis – magiška kalva

Ladakalnis – magiška kalva, apsupta miškų ir ežerų. Ši vieta puikiai tiktų filmui apie paranormalius reiškinius: ateivius, gamtos paslaptis, bendravimą su miško dvasiomis. Kalno apylinkėse pučia skirtingi vėjai, vienur oras labai įšyla, kitur nuolat šalta. Be to, ant Ladakalnio senovėje vykdavo aukojimo ritualai didžiajai Deivei Motinai.

Ladakalnis stūkso Ignalinos rajone, šios kalvos aukštis –  176 m. Užkopus į viršų galima pamatyti net 6 ežerus: Ūkoją, Linkmeną, Pakasą, Asėką, Alksnaitį ir Alksną. Kalva priklauso seniausiam Lietuvoje Aukštaitijos nacionaliniam parkui, įkurtam 1974 m. Nacionaliniuose parkuose saugomi ypatingi, niekur kitur nesutinkami kraštovaizdžiai, reti gamtos objektai ir gyvūnai. Aukštaitijos nacionalinis parkas išskirtinis ežerais – iš viso parke jų yra 26. Ežerai skirtingo dydžio, todėl sakoma, kad didieji ežerai turi „vaikų“ – tai greta besiglaudžiantys ežeriukai: šalia Lūšio tyvuliuoja Lūšykštis, greta Asalnų – Asalnykštis, Utenas su Utenykščiu, Ažvintis turi Ažvintaitį, o Baluošas – Baluošykštį.

Ežerai senovės lietuviams visuomet kėlė pagarbią baimę. Pagonys tikėjo, kad tam tikruose gamtos objektuose įsikūrusios dievybės, galinčios žmogui ir padėti, ir pakenkti. Vandenys nuo seno sieti su Velniu: tikėta, kad jis gyvena po vandeniu – ežero dugne, balose, pelkėse. Velnias kartais žmonėms pranešdavo apie debesimi atskrendantį ežerą, kuris nusileisdavo ant žemės, jei kas nors atspėdavo jo vardą.

Nežinia, ar su pagonišku velniu kaip nors susiję tai, kad ežeringose, kalvotose ir miškingose nacionalinio parko apylinkėse vyksta daug keistų gamtos reiškinių, kuriuos galėtų paaiškinti nebent mokslininkai. Pučia skirtingo stiprumo vėjai, vienus parko plotus saulė įkaitina, o kituose tvyro amžina vėsa. Pavyzdžiui, pietinis 15–20 laipsnių statumo šlaitas per dieną įšyla taip, kaip Pietų Europoje plytinčios Dunojaus lygumos. Šilčiau ir pušimis apaugusiuose šlaituose, daubose. O naktį kai kuriose miško vietose temperatūra žemesnė net 8–10 laipsnių. 

Ši mistiška atmosfera lėmė, kad Ladakalnis senovėje buvo kulto objektas – ant jo aukotos aukos deivei Ladai. Lada vadinta didžioji Deivė Motina, vaisingumo ir santuokos globėja. Jai garbinti skirti ritualai vykdavo pavasarį ir vasarą, per patį gamtos žydėjimą. Istorikas ir poetas Motiejus Strijkovskis XVI a. rašė, kad Lados garbei per Jonines šaltinius puošė medžių šakomis, gėlėmis, rinko gydomąsias žoleles. XIX a. gyvenęs žemaičių vyskupas ir istorikas Motiejus Valančiaus teigė, kad deivės Lados dieną žemaičiai šventė pirmą trečiadienį po Velykų. Ši šventė ypatinga tuo, kad per ją nebuvo galima dirbti: niekas net piršto nejudino, kad apsaugotų javus nuo perkūnijų ir krušų – lietaus su ledu. Ladai dainuotos dainos ir giesmės, kurių priedainyje kartojami žodžiai „lado“, „ladum“, „leliumai“.