Lietuvių kalbos abėcėlė, arba Kaip lietuviai sau kūrė raides

Lietuvių kalbos abėcėlė – raidynas, kurį naudojame žodžiams užrašyti – sukurtas XX a. pradžioje. Bet svarstymai apie lietuvių kalbai tinkamiausią abėcėlę, arba alfabetą, prasidėjo seniai – dar XVI a. Dėl lietuviško raidyno karštai ginčijosi rašytojai, kalbininkai, šviesuoliai. Ginčai buvo intensyvūs, panašūs į tuos, kurie dabar vyksta tarp griežtų kalbos saugotojų ir tų, kurie norėtų daugiau naujovių ir mažiau taisyklių. Tai suprantama, nes kalba, kaip ir viskas šiame pasaulyje, laikui bėgant keičiasi. 

Pirmąją lietuvių kalbos abėcėlę pasiūlė Martynas Mažvydas pirmojoje lietuviškoje knygoje „Katekizmas“, išleistoje 1547 m. Deja, joje buvo tik 23 raidės ir jų neužteko visiems lietuvių kalbai būdingiems garsams užrašyti. Panašų į dabartinį raidyną 1890 m. pateikė rašytojas ir vienas svarbiausių lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų Vincas Kudirka. Galutinai lietuvių abėcėlę suformavo ir įtvirtino kalbininkas Jonas Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatikose“, išleistose 1919 ir 1922 m. 

XIX a. daug diskusijų kėlė ne tik raidžių klausimas, bet ir tai, kurią tarmę pasirinkti kaip pamatą rašomajai kalbai. Šie svarstymai kilo, nes skirtingose Lietuvos vietose kalbama skirtingomis tarmėmis – skirtingai tariami tie patys balsiai ir priebalsiai, skiriasi ir žodynas. Galiausiai pasirinkta pietvakarių aukštaičių (suvalkiečių) patarmė.  

Lietuvių kalbos abėcėlę sudaro 32 raidės ir trys papildomos (q, w, x), vartojamos užrašant kitų kalbų žodžius, pavyzdžiui, užsieniečių pavardes. Daugumą raidžių lietuviai perėmė iš lotynų kalbos. Tačiau yra kelios raidės, kurių lotynų kalboje nesutiksime – ą, ę, į, ų, ė, č, š, ž, ū. Kaip šios raidės atsidūrė lietuvių abėcėlėje ir kam jų prireikė?

Lietuvių kalbos abėcėlė beveik tobulai žymi lietuvių kalbos garsus. Tai reiškia, kad dažniausiai žodis užrašomas taip, kaip girdimas.  Tuo lietuvių abėcėlė skiriasi nuo anglų ar prancūzų: šiose kalbose daug garsų rašomi vienaip, o tariami kitaip, kai kurios raidės išvis netariamos, bet užrašomos. Taigi, naujos, lotynų abėcėlėje neegzistuojančios raidės lietuvių abėcėlėje atsirado tam, kad būtų galima kuo tiksliau užrašyti lietuvių kalbos žodžius. Kokios tai raidės?

Nosines ą ir ę pirmieji lietuvių rašytojai dar Renesanso epochoje perėmė iš lenkų abėcėlės, o nosinės į ir ų sukurtos pagal pirmųjų pavyzdį. Raidę ė XVII a. sukūrė liuteronų kunigas Danielius Kleinas. Tai unikali raidė, kurios nerasi jokioje kitoje kalboje, todėl jai planuojama statyti paminklą Kaune. Š, ž, č XIX a. perimtos iš čekų abėcėlės. Pačią naujausią lietuvių abėcėlės raidę ū XX a. pradžioje įvedė J. Jablonskis.

Nors dėl lietuvių kalbos žodžių tarimo ir rašymo šiandien visi daugiau mažiau sutaria, ginčų kartais vis tiek kyla. Pavyzdžiui, svarstoma, ar leidus naudoti w, q, x raides lietuvių kalba pasikeis. Kiti kaip tik mano, kad kai kurios raidės galėtų išnykti iš lietuvių abėcėlės. Dažniausiai naikinti siūloma nosines raides, nes jomis žymimus garsus šiandien tariame taip pat, kaip ir nosinėmis nežymimus. Tarkime, nosinė ą ir ilgoji a žodyje namą tariamos vienodai.