Lietuvos sostinė Vilnius – bažnyčių miestas

Dėl savo išskirtinės architektūros – siaurų viduramžiškų gatvelių, puošnių barokinių pastatų – Vilniaus senamiestis yra viena lankomiausių vilniečių ir turistų vietų. Senamiestis išskirtinis ir tuo, kad čia stūkso daug įvairaus stiliaus bažnyčių – krikščionių maldos namų. Taigi posakis, jog Vilniuje „kur pasisuksi – ten bažnyčia“, nėra pramanytas. Pavyzdžiui, pačioje senamiesčio širdyje, netoli Vilnios upės, viena greta kitos stovi net trys šventyklos – Šv. Onos, Bernardinų ir Šv. Mykolo. Nemažai bažnyčių pastatyta ir naujuose Vilniaus rajonuose.

Bažnyčių Vilniuje visuomet buvo daug. XVIII a. pradžioje centrinėje miesto dalyje veikė apie keturiasdešimt šventyklų. Nors dauguma lietuvių yra Romos katalikai (Lietuva krikščionybę priėmė 1387 m.), mieste yra ir kitas religijas išpažįstančių tikinčiųjų maldos namų: 13 cerkvių (viena jų – sentikių cerkvė), sinagoga, kurioje meldžiasi judaizmo išpažinėjai, ir kenesa (karaimų maldos namai). Vilniuje buvo ir musulmonų šventykla mečetė. Deja, ji nugriauta 1968 m., tačiau Mečetės gatvė išliko iki šiol.

Šventyklų, statytų iki Lietuvai priimant krikščionybę, neišliko, todėl seniausiomis laikomos gotikinės bažnyčios. Jos išskirtinės tuo, kad pastatai tarsi kyla į dangų: gotikinės bažnyčios aukštos, vyrauja vertikalios linijos, grakščios smailios arkos, daug bokštelių. Ypač garsi Šv. Onos bažnyčia, vadinama gotikos perlu. Nors nemažai iki mūsų dienų išlikusių bažnyčių statytos kaip gotikinės, dauguma jų buvo suniokotos karų, gaisrų ir kitų negandų metais, o atstatytos jau kitu stiliumi. 

Vilniaus senamiestyje daugiausia barokinės architektūros, dėl to sostinė vadinama baroko miestu, vėlyvojo baroko blyksniu Europoje. Itališkas žodis barocco lietuviškai reiškia „keistas, įmantrus“. Barokiniai pastatai nėra aukšti, tačiau gana dideli ir itin puošnūs, jiems būdingas gyvybės, judėjimo, net netvarkos įspūdis. Baroko klestėjimo laiku (XVII a. pr.–XVIII a. vid.) pastatyta dauguma Vilniaus bažnyčių, cerkvių, vienuolynų. Įspūdingiausios barokinės Vilniaus bažnyčios – Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kotrynos, Šv. Jonų. Pastarąsias dvi, kaip ir daugybę kitų Vilniaus baroko pastatų, suprojektavo architektas Johanas Kristupas Glaubicas.

Vienintelė Vilniuje išlikusi renesansinė bažnyčia yra Šv. Stepono. Žymiausi ir svarbiausi griežtomis linijomis išsiskiriančio klasicizmo stiliaus maldos namai yra Vilniaus katedra. Katedrą XVIII a. pabaigoje suprojektavo architektas Laurynas Gucevičius.

Kiekviena Vilniaus bažnyčia turi savo istoriją. Populiarus mitas, kad Šv. Onos bažnyčia Vilniuje apsilankiusiam Napoleonui Bonapartui pasirodė tokia graži, kad norėjo ją paimti ant delno ir išsigabenti. Šv. Jonų bažnyčia priklauso Vilniaus universitetui, kurį įkūrė vienuoliai jėzuitai, todėl čia kasmet vyksta studijų metų atidarymo ir uždarymo šventės. Šiuo metu uždaryta Šv. Jurgio bažnyčia sovietų okupacijos metais vadinta Knygų rūmais, nes joje nuo 1946 m. veikė senų spaudinių saugykla ir bibliografijos – leidinių aprašymo, klasifikavimo – centras. Visuotinę cenzūrą įvedę, žodžio ir spaudos laisvę neigę sovietai jų ideologijai prieštaraujančias knygas naikindavo. Dalis tokių knygų buvo paslėpta Šv. Jurgio bažnyčios nišose. Sovietai neigė religiją, bažnyčios buvo masiškai uždaromos: vienos paverstos sandėliais, o Šv. Kazimiero bažnyčioje 1966–1988 m. veikė religiją neigiančio Ateizmo muziejus. Kai kurios bažnyčios iki šiol neatšventintos, todėl jose negali vykti pamaldos. Tokie pastatai naudojami kaip kultūros erdvės – čia rengiami koncertai, parodos.