Lietuvos stačiatikių Katedros istorija

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skirtingų religijų atstovai visuomet sugyveno draugiškai. Tai liudija ir sostinės Vilniaus architektūra – katalikų, protestantų, žydų, stačiatikių maldos namai čia, atrodo, glaudžiasi vieni šalia kitų. O Vilniaus senamiestis net padalytas į katalikų ir stačiatikių puses. Jei nuo Valdovų rūmų Pilies gatve kilsite į viršų link Rotušės aikštės, pastebėsite, kad cerkvės stovi į rytus (į kairę) nuo šios gatvės, o katalikiškos bažnyčios – į vakarus (į dešinę). Toks padalijimas turi svarbią simbolinę reikšmę: cerkvės stovi rytuose, nes Stačiatikių Bažnyčia dar vadinama Rytų Bažnyčia, o katalikai priklauso Vakarų Bažnyčiai. Tačiau svarbu nepamiršti, kad tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios yra krikščioniškos.

Stačiatikiai yra antra pagal tikinčiųjų skaičių krikščionybės kryptis Lietuvoje. Pirmosios cerkvės LDK pastatytos XIV a. Vilniuje ir Trakuose. Galima sakyti, kad stačiatikybė išplito dėl kilmingųjų meilės ir politikos ryšių – LDK kunigaikščiai dažnai vesdavo rusų kunigaikštytes ir neversdavo jų atsisakyti stačiatikybės. Patys žymiausi lietuvių kilmės stačiatikiai: stačiatikių vienuolis buvo LDK karaliaus Mindaugo sūnus Vaišelga, o vienas Mindaugo žudikų – Nalšios kunigaikštis Daumantas – net tapo stačiatikių šventuoju.

Iš Vilniaus mieste esančių cerkvių išsiskiria Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras senamiestyje. Šiuos maldos namus kunigaikštis Algirdas pastatė žmonai Julijonai Tverietei 1346 m. XV a. pradžioje soboras tapo stačiatikių Katedra, kurioje pamaldas laikydavo vyskupas. Kitoje gatvės pusėje įrengti stačiatikių vyskupo rūmai – dabar juose veikia prabangus viešbutis. 

Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras svarbus ir dėl architektūros. Dauguma cerkvių papuoštos kupolais, kuriuos dėl specifinės formos vadina svogūnais – stačiatikių Katedra tokio kupolo neturi. Soboras pastatytas gotikiniu stiliumi, tiksliau, jis priskiriamas „gynybinei“ gotikai. Įprastos gotikinės bažnyčios lengvos ir grakščios, išstypusios į viršų, o  „gynybinės“ gotikos bažnyčių ir cerkvių kampus remia bokštai, jų sienos storos, masyvios. „Gynybinės“ gotikos bruožų turi ir šalia esanti Bernardinų bažnyčia.

Kiekvienos stačiatikių bažnyčios centre stovi ikonostasas, ant kurio kabo šventieji paveikslai – ikonos. Stačiatikiai ikonas laiko langu į šventąją tikrovę, todėl ne tik dega žvakes prieš jas, bet ir melsdamiesi joms lenkiasi, jas bučiuoja. Beveik visos Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų sobore esančios ikonos nutapytos XIX a., o jų stilius artimesnis ne tradicinei ikonai, bet vakarietiškam paveikslui. Be to, dauguma ikonų vaizduoja su LDK susijusius, kitaip tariant, vietinius stačiatikių šventuosius. 

Kaip ir dauguma Vilniaus bažnyčių ir cerkvių, stačiatikių Katedra buvo ne kartą atstatyta. Labiausiai šventovė nukentėjo per XVII–XVIII a. gaisrus ir karus. Seniau atstatinėjant bažnyčias nesiekta išsaugoti jų pradinės išvaizdos, originalaus stiliaus, todėl ir soboras atstatytas ne gotikos, o daug puošnesniu baroko stiliumi. Vienu metu Skaisčiausios Dievo Motinos Ėmimo į dangų soboras net buvo atiduotas Vilniaus universitetui ir paverstas Anatominiu teatru, kuriame universiteto mokslininkai atlikdavo viešus lavonų skrodimus – savotiškas anatomijos pamokas studentams ir smalsiems miestiečiams. 

Tikintiesiems soboras sugrąžintas po 1863 m. sukilimo, kurį Lietuvoje numalšino Rusijos imperijos okupacinė armija. Šventovė dar kartą atstatyta pagal rusų architektų Nikolajaus Čiagino ir Aleksandro Riazanovo projektą: nugriautos naujos pertvaros, atrastos senosios gotikinės kolonos ir išlikę skliautai. Pastatui sugrąžinta senoji forma, tik uždėtas „netikras“ lengvas kupolas, o išorinės sienos nutinkuotos – visai neseniai keliose vietose tinkas nugrandytas, kad būtų galima pamatyti, kaip atrodo senasis mūras.