Lietuvos universitetas, arba Kas bendro tarp mokslo ir laisvės?

Seniausias ir didžiausias universitetas Lietuvoje yra Vilniaus universitetas. Jį 1579 m. įsteigė jėzuitai – Romos katalikų vienuolių ordinas. Kaune 1922 m. duris atvėrusį Lietuvos universitetą galima vadinti svarbiausia mokslo įstaiga, kurią savo lėšomis įkūrė pasauliečiai – išsimokslinę Lietuvos žmonės, vadinami inteligentais arba šviesuoliais. Lietuvos universitete dirbo svarbiausi šalies mokslininkai, čia išleisti pirmieji vadovėliai lietuvių kalba, vyko diskusijos visuomenei svarbiomis temomis ir net žaismingi „teismai“, kurių metu buvo „nuteisiamos“ arba „išteisinamos“ literatūros ir gyvenimo mados, papročiai. 

Lietuvos universiteto įkūrimo istorija glaudžiai susijusi su nepriklausomybės kovomis ir ypač su sudėtinga tarpukario  situacija – tarpukariu vadinamas periodas tarp Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios (1918–1939). Vilniaus universitetas uždarytas Rusijos caro įsakymu 1832 m. dėl profesorių ir studentų dalyvavimo 1831 m. sukilime – tuo metu Lietuva priklausė imperinei Rusijai. Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m., susirūpina ir universiteto atkūrimu. Kadangi sostinę Vilnių 1919 m. okupavo Lenkija, nuspręsta lietuvišką universitetą atidaryti antrame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune. 

Kodėl buvo taip svarbu turėti lietuvišką universitetą? Universitetas ne tik ruošia įvairių profesijų specialistus, bet ir formuoja šalies gyventojų mąstymą, vertybes, palaiko kultūrinį gyvenimą. Labai svarbi Lietuvos universiteto misija buvo mokslo populiarinimas – žinių, naujausių atradimų viešinimas paprastiems žmonėms suprantama kalba ir  būdais. Pavyzdžiui, spausdinant straipsnius ne moksliniuose leidiniuose, o laikraščiuose, žurnaluose. Taip pat vieši kalbėjimai, dalyvavimas diskusijose. Dėl to universiteto dėstytojai tarpukariu laikyti šviesuoliais – autoritetais.

Lietuvos universitetą įkūrė grupė inteligentų, kuriems vadovavo Zigmas Žemaitis. Universitetui atidaryti pasirinkta simboliška data – 1922 m. vasario 16 d. Ši data sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1918 m. vasario 16 d. Universitete veikė šeši fakultetai: Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos. Studentų skaičius vis augo: 1922 m. universitete mokėsi 990 studentų, o 1939 m. – jau 3 657. Mokslo įstaigoje dirbo šie žymūs mokslininkai ir kultūros žmonės: Tadas Ivanauskas, Jonas Jablonskis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Maceina, Jonas Mačiulis-Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Smetona, Balys Sruoga, Adolfas Šapoka, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti. Universitete taip pat veikė įvairių studentų draugijų: didžiausios – ateitininkų ir „Neo-Lithuania“.

Keli įdomūs faktai: Lietuvos universitete nebuvo egzaminų sesijų – studentai asmeniškai atsiskaitydavo dėstytojams. Universitetas turėjo autonomiją. Tai reiškia, kad į mokslo įstaigos patalpas negalėjo įsibrauti net policija. 

Lietuvos universitetas ne kartą keitė pavadinimą. 1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vardas, o nuo 1940 m., kai Lietuvą okupavo sovietai, jis pervadintas į Kauno universitetą. Paskutinis svarbus pertvarkymo etapas vyko 1989 m. Universitetas vėl atgavo Vytauto Didžiojo vardą, jo specializacija pasirinkti humanitariniai ir socialiniai mokslai.