Mirga Gražinytė-Tyla – žymiausia Lietuvos dirigentė

Klausykitės šio teksto:

Nors dažnai teigiama, kad lyčių lygybė šiandieniame pasaulyje egzistuoja, tam tikros profesijos vis dar laikomos labiau „vyriškomis“ arba „moteriškomis“. Pavyzdžiui, išgirdę tariant „dirigentas“, įsivaizduojame orkestro priešakyje stovintį ir muzikantams vadovaujantį vyrą juodu fraku. Tačiau tikrovė daug įvairesnė nei lyčių stereotipai. Tai patvirtina visame pasaulyje žymios dirigentės iš Lietuvos Mirgos Gražinytės-Tylos istorija. 

M. Gražinytei-Tylai tik 33 metai, tačiau šiandien ji vadinama žymiausia ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio dirigente: dirbo su garsiausiais Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų orkestrais ir yra pirmoji moteris, vadovaujanti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Dirigentei suteiktas Birmingamo universiteto muzikos daktarės vardas, ji įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 2020 m. nominuota „Grammy“ apdovanojimui klasikinės muzikos kategorijoje. Pasaulinę M. Gražinytės-Tylos svarbą patvirtina ir tai, kad apie dirigentę sukurtas dokumentinis filmas „Siekti neįmanomo. Dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla“ (Going for the Impossible. The Conductor Mirga Gražinytė-Tyla). Pasak muzikos kritikų, M. Gražinytė-Tyla išsiskiria unikaliu dirigavimo stiliumi, kuriame dera energija, intelektas ir savitvarda.

M. Gražinytė-Tyla gimė 1986 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. Jos tėvas Romualdas Gražinis buvo choro dirigentas, o mama Sigutė Gražinienė – pianistė ir dainininkė. Vaikystėje M. Gražinytė-Tyla tėvų noru Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokėsi dailės. Tačiau sulaukusi vienuolikos nusprendė mokytis muzikos. Pasirinko chorvedybą ir trylikos metų jau dirigavo chorui.

Dirigentė teigia, kad už meilę muzikai ir savarankiškumą, be kurio pasaulinės karjeros padaryti neįmanoma, visų pirma dėkoja tėvams: „Mano mamai buvo devyniolika, kai aš gimiau, o po dešimties metų gimė mano sesuo. Ačiū mamai, kad, vos mane pagimdžiusi, grįžo į Muzikos akademiją ir toliau studijavo fortepijoną. Dažnai ir užmigdavau, ir prabusdavau klausydama, kaip ji groja ir ruošiasi paskaitoms. Žinoma, mane auginti padėjo močiutė, jos mama, ir ji galėjo tęsti studijas. Abu tėvai mane imdavo į savo muzikos pamokas, chorų repeticijas, į keliones, koncertus, ir aš įaugau į tą muzikinį pasaulį. Negalėjau įsivaizduoti gyvenimo be jo, išmokau užsiimti savimi ir atsakyti už save, nes jie turėjo savo reikalų, o aš turėjau pati praleisti laiką. Beklausydama kai kurias operas beveik išmokau atmintinai.“