Modernizmas užvaldo Kauną

XX a. pirmoji pusė, o ypač laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų (1918–1939), pažymėtas pakilios nuotaikos. Tikėta, kad pasitelkus mokslo naujoves pasaulis greitai taps geresnis, modernesnis. Ši būsena rado savitą išraišką mene, filosofijoje ir net architektūroje. Tarpukariu vyko sparti industrializacija: klestėjo pramonė, buvo statomi nauji fabrikai, tiesiami keliai. Vis daugiau žmonių keldavosi į sparčiai augančius miestus. Namai statyti pagal naujoviškus, modernius architektūrinius planus – žmonės norėjo gyventi ir dirbti šviesiose, erdviose ir patogiose patalpose. Todėl tarpukaris vadinamas modernistinės architektūros aukso amžiumi. 

Kuo ypatinga modernistinė architektūra? Terminu „modernizmas“ apibūdinami įvairūs XX a. pirmosios pusės architektūriniai stiliai: futurizmas, ekspresionizmas, internacionalizmas, konstruktyvizmas, taip pat žymioji Vokietijos Bauhaus architektūros ir meno mokykla, siekusi suderinti patogumą ir estetiką. Modernistinę architektūrą, kuri skirtinguose kraštuose įgydavo vis kitokių bruožų, vienijo paprastumas, patogumas, ryškios vertikalios ir horizontalios linijos. Neretai modernistiniai pastatai apibūdinami trimis žodžiais: plienas, stiklas ir betonas.

Lietuvos modernistinės architektūros centras yra Kaunas. Lenkijai okupavus Vilnių, 1920 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, kurioje telkėsi Lietuvos šviesuomenė: rašytojai, muzikantai, diplomatai, architektai. Taip pat naujieji turtuoliai, kurie pirko meno kūrinius ir statėsi namus pagal naujausias architektūros madas. 1918–1939 m. Kauno plotas padidėjo 7 kartus, pastatyta daugiau nei tūkstantis naujų namų. Modernizmo šedevrais laikomi funkcionalizmo ir Bauhaus bruožų turintis Kauno centrinis paštas, „Pažangos“ ir „Pieno centro“ rūmai. Be visuomeninių pastatų, Kaune gausu ir modernistinių gyvenamųjų namų. Įspūdingiausias – verslininko Mozės Chaimsono namas, kuriame įrengti prabangūs butai su vestibiuliais. Šis pastatas tarpukariu buvo vienas aukščiausių ir moderniausių Lietuvoje. Jis laikytas dangoraižiu, nors buvo tik penkių aukštų. 

Kuo išskirtinis Kauno modernizmas? Kauno tarpukario architektūroje, be modernizmo bruožų, yra nemažai art deco elementų: griežtos linijos derintos su art deco stiliui būdingais fasado įlinkiais, suapvalintais namų ir balkonų kampais, apvaliais langais. Kauno modernizmui būdingi ir vadinamieji kaimietiški, arba folkloriniai, elementai – tulpių, lelijų, rūtų lapelių, medžio drožinių motyvai, taip pat Gedimino stulpai. Šie motyvai ypač ryškūs architektų Vladimiro Dubeneckio, Felikso Vizbaro, Stasio Kudoko, Mykolo Songailos, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotuose pastatuose – „Ragučio“ gyvenamajame name, „Pažangos“ bendrovės rūmuose, Centriniame pašte.

Siekis suderinti modernias naujoves ir tautinius motyvus liudija, kad tarpukario kauniečiai tikėjo pažanga, norėjo būti šiuolaikiški, tačiau tuo pat metu nesiekė atsisakyti senųjų vertybių. Ši įtampa įdomiai perteikta tarpukario Kaune gyvenusio rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ (1933). Kūrinyje vaizduojami kauniečiai klausėsi džiazo, keliavo po pasaulį, vaikėsi madų, laužė nusistovėjusias visuomenės normas, tačiau tik iki tam tikros ribos – ją peržengus, konservatyvusis pradas nugalėdavo, ir maištininkai būdavo pasmerkiami.