Narsioji Vilniaus universiteto bibliotekininkė

Klausykitės šio teksto:

Kai bandome įsivaizduoti didvyrį, pirmiausia į galvą ateina bebaimio, dėl savo šalies pasiaukoti pasiryžusio kario įvaizdis. Tačiau didvyriškumas neturi nei lyties, nei amžiaus – narsiausia širdis gali plakti trapiausiame kūne. Būtent tokia buvo Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė (1894–1970). Tai didvyrė, kuri, nepaisydama silpnos sveikatos, gelbėjo Vilniaus geto žydus Antrojo pasaulinio karo metais, nors už tai grėsė mirti arba būti įkalintai koncentracijos stovykloje. Išgelbėtųjų ir savo pagalbininkų O. Šimaitė neišdavė net žiauriai kankinama. Už žygdarbius drąsioji bibliotekininkė apdovanota Pasaulio Tautų Teisuolio titulu, kuris jai suteiktas 1966 m. kovo 15 d. Jeruzalėje.

O. Šimaitė gimė 1894 m. Akmenėje. Nepriteklių spaudžiami tėvai ją išsivežė į Rygą, kur ji ir praleido savo vaikystę. Išsilavinimą įgijo Maskvoje. 1922 m. grįžusi į Lietuvą dirbo mokytoja, vertėja. Nuo pat jaunystės aktyviai domėjosi ne tik kultūra (mėgo literatūrą, dailę), bet ir socialinio teisingumo idėjomis. Kartais save vadindavo anarchiste. Tiesa, anarchizmą O. Šimaitė suprato savaip: jai tai buvo dėmesys ir pagarba kiekvienam žmogui nepaisant kilmės ar tautybės. 1940–1944 m. ėjo įvairias pareigas Vilniaus universiteto bibliotekoje – būtent čia ir slėpdavo iš Vilniaus geto išgelbėtus žydus, jų laiškus.

1941 m. vokiečiai okupavo Vilnių. Senamiesčio teritorijoje buvo įkurtas getas, į kurį suvaryti Vilniaus žydai. Gyvenimo sąlygos gete buvo labai prastos: trūko maisto, malkų, medikamentų. Vykdant likvidavimo akcijas geto gyventojai buvo vežami į užmiestį ir masiškai šaudomi – prieš tai patys turėjo išsikasti bendrą duobę. Kai getas buvo panaikintas (1943 m. rugsėjo 23, 24 d.), iš 57 tūkst. Vilniaus žydų gyvi liko tik apie 2 tūkst.

Žinodama, kokiomis nežmoniškomis sąlygomis gete gyvena žydai, O. Šimaitė ryžosi jiems pagelbėti. Nors pačiai nuolat trūko maisto ir pinigų, už savo ir draugų suaukotas santaupas pirko ir nešė jiems maisto, drabužių, vaistų, suklastotų dokumentų. Perduodavo gete kalinčių laiškus jų artimiesiems, ieškojo galimybių paslėpti žydus, išnešdavo iš geto vertingus rankraščius, knygas ir net krepšiuose paslėptus vaikus. Su Vilniaus universiteto profesoriaus Vaclovo Biržiškos žinia O. Šimaitė universiteto patalpose beveik pusmetį slėpė studentę žydaitę. Iš geto išgelbėtus vaikus priglausdavo ir savo bute, o vėliau perduodavo į patikimas rankas.

Narsiosios bibliotekininkės veikla neliko nepastebėta. 1944 m. ją kažkas įskundė. Slaptoji nacistinės Vokietijos policija gestapas laikė ją suimtą dvylika dienų, tardydamas kankino. Su bendražygių pagalba mirties bausmė O. Šimaitei buvo pakeista įkalinimu Dachau koncentracijos stovykloje. Nors mažai kas šioje stovykloje išgyveno, O. Šimaitei pavyko. Pasibaigus karui, ji buvo išlaisvinta. Kurį laiką gyveno Izraelyje, vėliau persikėlė į Prancūziją. Savo misiją padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai, moteris tęsė ir po karo: aktyviai susirašinėjo su Vilniaus gete ir koncentracijos stovykloje kalintų žydų giminėmis, pasakojo apie karo negandose pražuvusių likimus, sovietų okupuotoje Lietuvoje likusiems siųsdavo knygas, net pinigus, nors pati iki pat gyvenimo pabaigos skurdo. Sakoma, kad būtent toks ir yra tikrasis dosnumas: duoti kitam tai, ko pats stokoji.