Naudingiausias Lietuvos vabzdys, arba Kas bendro tarp bičių ir bičiulių?

Klausykitės šio teksto:

Galima drąsiai teigti, kad pats naudingiausias vabzdys Lietuvoje yra bitė. Bitininkystė – bičių auginimas siekiant išgauti medų ir vašką – labai sena žemės ūkio šaka. Be to, su bitėmis susiję daug tikėjimų, prietarų. Svarbi vieta bitei tenka lietuvių tautosakoje, poezijoje ir prozoje: bitės vaizdinys literatūroje turi simbolinę, arba perkeltinę, reikšmę, bitės siejamos su tautos bei šeimos darna, artima draugyste, dvasiniu gyvenimu.

Kas lėmė tokią ypatingą bičių reikšmę lietuvių kultūroje? Bitės žmonėms svarbios, nes iš nektaro, kurį surenka iš augalų žiedų, gamina medų – saldų, tąsų skystį. Bitės taip pat padidina augalų derlingumą, nes perneša žiedadulkes nuo vieno augalo ant kito. Medus bitėms reikalingas, kad galėtų peržiemoti – juo bičių šeimyna minta, kai negali gauti nektaro iš žydinčių augalų. Bitininkai dalį bičių per vasarą surinkto medaus „pasiskolina“ – vietoj jo bitės maitinamos cukraus sirupu. Dar žmonės iš bičių gauna bičių duonelės, vaško, pikio, bičių pienelio. Šie produktai valgomi, naudojami buityje, medicinoje. 

Darną, draugystę, darbštumą bitės simbolizuoja dėl ypatingo savo gyvenimo būdo. Bičių šeima susideda iš kiaušinėlius dedančios motinos, tūkstančių bičių darbininkių, kurios atlieka visus darbus avilyje, ir kelių šimtų tranų, kurių paskirtis – apvaisinti jaunas motinas. Tam, kad bičių šeima išgyventų, kiekvienas šeimos narys turi atlikti savo darbus.

Ilgus metus Lietuvoje klestėjo drevinė bitininkystė, ypač XVI–XVII a. Medus ir vaškas buvo viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) prekių. Medžių kamieno ertmėse arba drevėse bites laikyti Lietuvoje pradėta maždaug XIII a. Iki tol užsiimta miškine bitininkyste – radę medyje drevę su bitėmis, žmonės medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo. Pirmieji bitininkai bičių likimu nesirūpino – nukirtus medį, joms tekdavo ieškoti naujų namų. Visai kitaip yra šiandien – aviliuose gyvenančiomis bitėmis bitininkai rūpinasi visus metus. Rėminiai aviliai paplito XIX a. pabaigoje–XX a. Tai mažyčiai mediniai nameliai su siaura anga, pro kurią bitės patenka  į vidų ir suneša medų.

Anksčiau bitės laikytos šventomis, todėl jų nebuvo galima pirkti ar parduoti, tik dovanoti. Dovanotojas ir bičių gavėjas tapdavo bičiuliais. Bičiuliai padėjo vieni kitiems rūpintis bitėmis, dalijosi medumi. Svarbu ir tai, kad bitėmis dalijosi labai skirtingi žmonės – ponai ir valstiečiai, turtuoliai ir skurdžiai. Todėl žodis „bičiulis“ ir „bičiulystė“ tapo „draugo“, „draugystės“ sinonimu – skirtingai skambančiu, bet tą pačią reikšmę turinčiu žodžiu. O bitininkai iki šiol yra labai gerbiami. 

Lietuvių mitologijoje, senuosiuose tikėjimuose bitės siejamos su pomirtiniu pasauliu. Manyta, kad bitės gali nuspėti mirtį: jei šeimininkui ar kam nors iš jo šeimos narių grėsdavo mirtis, bitės padirbdavo iš korių kryžių arba karstą. Dėl gebėjimo skraidyti bitės sietos su dangiškuoju pasauliu, net laikytos žmogaus sielos simboliu. 

Gaila, bet šiandien Lietuvoje bitininkų mažėja: jauniems, daug keliaujantiems žmonėms bitininkyste užsiimti sudėtinga, nes bičių aviliais reikia rūpintis ištisus metus.