Nei daina, nei eilėraštis – dainuojamoji poezija

Popmuzikos koncertai neatsiejami nuo ryškiai apšviestų didelių scenų, įspūdingų kostiumų ir instrumentų gausos. Klausantis tokių atlikėjų daug svarbiau nei dainos žodžiai yra ritmas, didelis garsas, šou. Būtent todėl dainuojamoji poezija, pagrindinį dėmesį skirianti dainų žodžiams, dažnai vadinama populiariosios muzikos priešingybe. Kaip sakė jos pradininkas Lietuvoje Vytautas Kernagis: „Dainuojamoji poezija iš tiesų yra atsvara pigiems, iki koktumo nuvalkiotiems mūsų estradinių dainų žodžiams.“

Dainuojamosios poezijos atlikėjai vadinami bardais. Bardų dainomis dažniausiai tampa žymių lietuvių poetų kūriniai arba pačių bardų parašyti eilėraščiai. Muzikinis instrumentas (dažniausiai – gitara, rečiau – smuikas ar pianinas) pritaria, sukuria nuotaiką, kad klausytojas galėtų sutelkti visą dėmesį į žodžius. Atlikdami kūrinius, bardai derina dainavimą ir deklamavimą. Pagrindiniai šio žanro atstovai yra aktoriai arba aktorinių gabumų turintys muzikantai: Vytautas Kernagis, Kostas Smoriginas, Gediminas Storpirštis, Alina Orlova. 

Bardų istorija siekia viduramžius – šie keliaujantys muzikantai deklamuodavo poeziją dvaruose ar aikštėse pritardami instrumentais. Lietuvoje dainuojamoji poezija gimė 7-ajame dešimtmetyje. Tuo metu šalis buvo okupuota sovietų. Atlikdami lietuvių poezijos ir tautosakos kūrinius, bardai klausytojams primindavo, kokia skambi yra lietuvių kalba, mūsų tapatybės pagrindas. Dainuojamosios poezijos pradininku laikomas V. Kernagis. 1966 m. jis įrašė dainą pagal simbolisto poeto Vinco Mykolaičio-Putino (1893–1967) eilėraštį „Margi sakalai“. Šis eilėraštis taip pat turi pasipriešinimo sovietams potekstę: margi sakalai palieka aptemusią žemę, kad žmonijai atneštų naują viltį, kurią simbolizuoja dangaus lelija. V. Kernagis iš viso sukūrė apie 200 dainų pagal savo ir poetų Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juozo Erlicko eilėraščius. Būtent jis išgarsino M. Martinaičio „Kukučio balades“: juokingus, keistus eilėraščius apie Kukutį, kuris buvo nei žmogus, nei paukštis.

Šiandien dainuojamoji poezija jau nebesiekia priešintis valdžiai. Svarbiausias jos tikslas – leisti klausytojui pajusti poezijos ir muzikos galią. Dainuojamąją poeziją atlieka ir muzikos grupės: „Aktorių trio“, „Liūdni slibinai“, „Baltos varnos“, „Kamanių šilelis“. Kasmet vyksta dainuojamosios poezijos festivaliai. Patys didžiausi – „Akacijų alėja“ Kulautuvoje, „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, „Tai – aš“ įvairiuose Lietuvos miestuose. Bardai kuria muziką ir vaikams. Pavyzdžiui, G. Storpirštis įrašė dainų su sūnumi Ainiu Storpirščiu. Populiariausia jų – „Aš labai bijau varlės“.