Populiariausi lietuvių naminiai gyvūnai

Klausykitės šio teksto:

Tradiciškai gyvūnai skirstomi į laukinius, savarankiškai gyvenančius gamtoje, ir naminius – juos žmonės veisia savo reikmėms. Lietuva ilgą laiką buvo vien žemės ūkio kraštas, todėl daugiausia veisti gyvūnai, tinkami maistui arba ūkinei veiklai. 

Seniausias Lietuvos teritorijoje veisiamas gyvūnas yra kiaulė, auginta dar prieš 3 000 metų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kiaulė paminėta 1381 m. Iki XIX a. Lietuvoje augintos vietinės trumpaausės kiaulės. Ėdesiui jos neišrankios, šiltu metų laiku laikytos palaidos, ganytos laukuose, miškuose, ten pašaro susirasdavo pačios. Lietuvos kaimuose kiaulės auginamos ir šiandien, o be kiaulienos patiekalų dauguma lietuvių neįsivaizduoja nei šventinio, nei kasdienio stalo. 

Arklys ilgą laiką buvo ištikimiausias lietuvio pagalbininkas, bendražygis: arkliu bernelis jodavo į karą ir pas mergelę, arklio traukiamu vežimu šeimyna keliaudavo, pasikinkius arklį buvo apdirbama žemė. Seniausia ir žymiausia Lietuvoje išvestų arklių veislė yra žemaitukai. Rašytiniuose šaltiniuose žemaitukai paminėti prieš 700 metų. 

Viduramžiais žemaitukai laikyti geriausia pasaulyje kovinių žirgų veisle. Tai buvo pagrindiniai lietuvių karo žirgai kovose su kryžiuočiais ir mongolais. Šiuolaikinė žemaitukų veislė atkurta Vilniaus žirgyne iš 1958 m. Žemaitijoje rasto eržilo Erelio, kurio Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vos neišsivedė traukdamiesi vokiečiai. Žemaitukai priskiriami ponių klasės arkliams: jie neaukšti (128–142 cm), sveria 360–420 kg. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje Lietuvoje išvesti sunkieji arkliai sveria bene dvigubai daugiau (600–700 kg), o jų ūgis siekia 160 cm. Beje, arklio ūgis matuojamas ne nuo galvos iki žemės kaip žmogaus, o nuo žemės iki nugaros vietos, kur prasideda galva. Ten esantis iškilimas vadinamas gogu.

Arklys buvo lietuvio bendražygis ir pagalbininkas ūkyje, o karvė – maitintoja. Mūsų protėviams karvės netektis reiškė badą, nes dauguma kasdienių patiekalų gaminti naudojant pieno produktus: sviestą, pasukas, grietinę, varškę. Pagal dominuojančias spalvas karvės Lietuvoje skirstomos į juodmarges (auginamos pietinėje, vakarinėje ir vidurinėje šalies dalyje) ir žalas (populiariausios šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje). Neapsigaukite, žala karvė yra ne žalia, o rusvos spalvos. Ir juodmargiai, ir žalieji galvijai Lietuvoje išvesti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. 

Žąsys augintos nuo XVI a. Tautosakoje, pasakose žąsys dažnai vadinamos keliauninkėmis. Lietuviškos  žąsys daugiausia keliavo XIX a. pabaigoje – būdavo parduodamos užsienio šalims. Pavyzdžiui, Lietuvos regione Užnemunėje užaugintos žąsys rudenį būriais varytos parduoti į Rytų Prūsiją.

Lietuviai veisė ir šunis. Lietuvių skalikų protėvius riteriai ankstyvaisiais viduramžiais per Kryžiaus žygius atsigabeno iš Mažosios Azijos. Dabar lietuvių skalikus veisia ir augina daugiausia medžiotojai.