Pranciškus Skorina – pirmasis leidėjas Lietuvoje

Klausykitės šio teksto:

Pranciškus Skorina gimė 1490 metais Polocke, esančiame dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Įgijo puikų išsilavinimą: mokėsi Polocke pas katalikų vienuolius bernardinus, studijavo Krokuvoje (Lenkija), vėliau –  Paduvos (Italija) universitete. Paduvoje apsigynė medicinos doktoratą ir grįžo į Prahą. 

Būtent Prahoje pradėjo leidėjo ir spaustuvininko karjerą. Įsitraukęs į judėjimą už raštiją gimtąja kalba (viduramžiais oficiali raštų kalba buvo lotynų) ir Bažnyčios reformos sąjūdį, sugalvojo parengti ir išleisti Šventąjį Raštą bažnytine slavų kalba. Šiam tikslui net įkūrė spaustuvę. Tačiau „Rusų Biblija“ neapsiribojo – iš viso išleido 23 leidinius.

1524 metais Pranciškus Skorina persikėlė į Vilnių, kur taip pat įkūrė spaustuvę dabartinėje Senamiesčio teritorijoje. Šiuo metu ten, kur kažkada veikė Pranciškaus Skorinos spaustuvė, įsikūręs viduramžišką interjerą išlaikęs restoranas „Amatininkai“.  Leidėjas Vilniuje išleido dvi knygas bažnytine slavų kalba – „Mažąją kelionių knygelę“ (1522 metais) ir „Apaštalą“ (1525- aisiais metais). Tai pirmosios Lietuvoje spausdintos knygos.

Abi knygos – religinės. „Mažąją kelionių knygelę“ sudaro reikalingiausi bažnytiniai tekstai: psalmynas, akatistai (stačiatikių maldos-himnai), trumpas bažnytinis kalendorius. „Apaštale“ sudėti tekstai iš Naujojo Testamento. Deja, dėl neaiškių aplinkybių leidybos veiklą Pranciškui Skorinai greitai teko nutraukti. Tarsi nesėkmių būtų negana, 1530 m. per gaisrą sudegė jo namas ir spaustuvė. Nukamuotas negandų, grįžo į Prahą ir apie 1541 metais ten mirė.

Pranciškaus Skorinos Lietuvoje išleistos knygos išsiskiria puikiu meniniu apipavidalinimu. Pats leidėjas parašė joms pratarmes ir komentarus pasitelkdamas gamtos mokslų, istorijos, geografijos žinias. Be to, prie abiejų knygų pridėtas ir Pranciškaus Skorinos portretas – tai neįprasta tiek anais, tiek šiais laikais. Istorikai ir senųjų raštų tyrinėtojai teigia, kad originalūs Pranciškaus Skorinos knygų įvadai ir leidėjo portretai žymi Renesanso epochos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžią.

Renesansinis mąstymas nuo viduramžiško skiriasi visų pirma tuo, kad atsigręžia į asmenybę, individualius nuopelnus ir talentus. Viduramžiais kūrėjas save laikė Dievo įrankiu, todėl savo kūrinių – eilėraščių, paveikslų – net nepasirašinėjo. O Renesanso epocha atkreipia dėmesį į autorių ir apskritai žmogų. Todėl ir Pranciškus Skorina nebenori likti anonimišku leidėju  ̶   knygas pažymi savo portretu bei komentarais. 

Renesanso epochoje imtas vertinti išsilavinimas. Viduramžiais net valdovai dažnai nemokėjo skaityti ir rašyti, jiems užteko karybos meno. Filologinis išsilavinimas buvo reikalingas tik vienuoliams, perrašinėjantiems ir skaitantiems Bibliją, taip pat dirbantiems valdovų, kilmingųjų raštininkais ir vertėjais. Suvokus, kad išsilavinimas svarbus ir pasaulietinei, pavyzdžiui, politiko karjerai, išaugo knygų poreikis. 

Su Renesansu susijusi ir religinė reformacija. Reformacija taip pat pabrėžė išsilavinimo poreikį ir asmeninį santykį su Dievu, sukuriamą savarankiškai skaitant Bibliją. O tam reikėjo ne tik mokėti skaityti, bet ir Biblijos vertimų į įvairias kalbas ir naujų leidimų. Taigi išaugo vertėjų, leidėjų ir naujų spaustuvių poreikis. 

Spaustuvininką ir leidėją Pranciškų Skoriną galime vadinti pačiu tikriausiu Renesanso žmogumi. Gaila, kad jo veikla Vilniuje greitai nutrūko. Todėl sistemingos leidybos pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje datuojama kiek vėliau ir siejama su 1553 metais didiko Mikalojaus Radvilos Juodojo įsteigta spaustuve.