Radvila Našlaitėlis – įžymusis keliautojas, knygų apie keliones Lietuvoje pradininkas

Šiandien kelionės – įprastas dalykas. Tačiau taip buvo ne visada. Ilgą laiką kelionės buvo rizikingos ir labai ilgai trunkančios, todėl žmonės keliaudavo tik būtiniausiais atvejais: dėl santuokos, vykstant karui, gelbėdamiesi nuo stichinių nelaimių ir epidemijų. Taip pat buvo keliaujama religiniais tikslais (misionieriai, tolimuose kraštuose skleidžiantys Dievo žodį) ir siekiant išmokti kokį nors amatą. Situacija pradėjo keistis Renesanso epochoje (XVI a.). Renesanso idealas buvo smalsus, apsišvietęs, pasauliui atviras žmogaus. Todėl jaunus kilminguosius, – nes kelionei reikėjo daug pinigų ir geros sveikatos, – keliauti skatino tėvai ar dvasininkai. Ir tik XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai kelionės lėktuvu jau buvo prieinamos kiekvienam, turinčiam pinigų bilietui, tolima išvyka tapo kasdienybe. 

Vienas pirmųjų Lietuvos keliautojų, savo patirtis aprašęs bestseleriu tapusioje knygoje, yra Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549–1616). Jis priklausė įtakingai ir turtingai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminei. Pasak legendos, Našlaitėlio pravardė prigijo, kai Mikalojaus Kristupo tėvas Radvila Juodasis svečiavosi pas artimą draugą LDK ir Lenkijos karalių Žygimantą Augustą. Vienas paliktas lovelėje Mikalojus Kristupas taip garsiai verkė, kad jį išgirdęs karalius vaiką pavadino vargšu našlaitėliu. 

Nuo vaikystės Našlaitėlis išsiskyrė gabumu mokslams, smalsumu. Jis buvo pats tikriausias Renesanso žmogus: dalyvavo politikoje, rėmė menus ir mokslus. Pavyzdžiui, išleido pirmąjį LDK žemėlapį. 

Į Jeruzalę Našlaitėlis vyko atsidėkoti Dievui už sugrąžintą sveikatą – tais laikais tai buvo įprasta priežastis keliauti į šventas vietas. Kelionėn išsiruošė 1582 m. rugsėjį, o namo sugrįžo 1584 m. liepą. Taigi Našlaitėlio kelionė truko beveik dvejus metus, per kuriuos aplankė net tris žemynus. Kelionės įspūdžius jis aprašė atsiminimų knygoje, pavadintoje „Kelionė į Jeruzalę“. Pirmasis knygos leidimas lotynų kalba pasirodė 1601 m. Knyga tapo labai populiari, išversta į vokiečių, lenkų, rusų kalbas. 

Keliaudamas Našlaitėlis viskuo domėjosi, viską norėjo išbandyti. Pavyzdžiui, ragavo anuomet negirdėtą vaisių bananą ir savo potyrius aprašė knygoje: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tik kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs (...). Skonis ir kvapas panašus į prinokusių kriaušių (...). Labai sotus: suvalgęs su duona arba sūriu du vaisius, visai pavalgai.“ Kelionėje pirko suvenyrų. Tiesa, tai nebuvo įprasti suvenyrai: Našlaitėlis įsigijo egzotinių gyvūnų ir paukščių, iš Jeruzalės pasiėmė gabalėlį stulpo, prie kurio, sakoma, buvo nuplaktas Jėzus Kristus. O Egipte nusipirko vyro ir moters mumijas, kurias slapčia laivu mėgino parplukdyti į Europą. Deja, mumijos Europos nepasiekė. Našlaitėlis, kaip ir dauguma tų laikų žmonių, buvo prietaringas – tikėjo mistika, burtais. Pavyzdžiui, kad kelionė į šventą vietą gali išgydyti mirtinas ligas, o užkeiktas daiktas – pražudyti. Todėl, kai Našlaitėlio laivas pateko į audrą, pamanė, kad nesėkmę atnešė prakeiktos mumijos, ir išmetė jas jūron. Gal ir buvo teisus, nes namus pasiekė sveikas ir gyvas.