Salomėja Nėris – aistras kelianti poetė

Salomėja Nėris (tikras vardas Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) yra pati populiariausia, labiausiai garbinama, bet ir labiausiai smerkiama, kai kurių net niekinama lietuvių poetė. S. Nėris garbinama dėl eilėraščių, kurių menine verte ir svarba lietuvių literatūrai niekas neabejoja. O smerkiama, nes 1940 m. nuvyko į Maskvą kartu su kitais lietuvių intelektualais „Stalino saulės parvežti“ – prašyti, kad sovietų okupuota Lietuva būtų oficialiai priimta į Sovietų Sąjungą. Be to, rašytoja dar iki okupacijos bendravo su kairiaisiais intelektualais, viešai demonstravo socialistines pažiūras, o 1940 m. parašė eilėraščių, šlovinančių okupacinį režimą, pavyzdžiui, „Poemą apie Staliną“. Taigi aistros dėl S. Nėris verda iki šiol: ji vadinama ir talentingiausia XX a. lietuvių poete, ir tautos išdavike.

Vertinant poetės asmenybę svarbu atsiminti, kad tarpukaris, Antrojo pasaulinio karo metai ir pokaris buvo labai sudėtingi periodai. Tarpukariu kairuoliškomis socialistinėmis idėjomis žavėjosi nemažai Lietuvos intelektualų. Vienus traukė lygybės idėjos, kiti, pavyzdžiui, avangardistinė grupuotė „Trečias frontas“, žavėjosi estetiniu perversmu – siekė meno atsinaujinimo, naujos, paprastesnės, gyvenamajam pasauliui artimesnės poetinės kalbos. Nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios prie kairuoliško „Trečiojo fronto“ žurnalo komandos šliejosi ir S. Nėris. Poetės biografai mano, kad susidomėjimą socialistinėmis idėjomis galėjo lemti maištingas poetės būdas, nusivylimas Bažnyčia (paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje laikėsi katalikiškų pažiūrų) ir visuomenės pasmerkimas, kurio sulaukė, kai būdama studentė užmezgė romaną su vedusiu dėstytoju Juozu Eretu. Kad ir kaip ten būtų, gyvenimo pabaigoje S. Nėris suprato padariusi klaidą – Lietuvai ji atnešė ne saulę, o tamsą, prisidėjo prie šalies okupacijos. Tai liudija rašytojos dienoraščiai ir paskutinis poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“ – kitaip nei ankstesnėse knygose, jame ryškiausias kaltės ir atgailos motyvas.

Paslaptinga net S. Nėries mirties istorija – rašytoja staigiai susirgo ir užgeso būdama dar visai jauna, sulaukusi vos 41 metų. Yra versija, kad pripažinta poetė buvo nunuodyta, nes nusprendė nusisukti nuo komunizmo. Oficialia mirties priežastimi laikomas kepenų vėžys. S. Nėris palaidota Kauno karo muziejaus sodelyje, 1992 m. perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Tačiau, kaip ir kiekvieno talentingo poeto atveju, amžiną gyvenimą S. Nėriai suteikia jos kūryba. Pripažinimo sulaukė jau pirmasis rinkinys „Anksti rytą“ (1927), o brandžiausia knyga laikoma „Diemedžiu žydėsiu“, išleista 1938 m. S. Nėris priskiriama neoromantikų kartai: jie vertino jausmo gilumą ir intensyvumą, derino simbolinius įvaizdžius ir kasdienes detales, įkvėpimo dažnai ieškojo tautosakoje. Poetės eilėraščiai išsiskiria lengva, glausta forma, melodingumu – juos lengva įsiminti, malonu deklamuoti. Dažnai rašė apie meilę – nelaimingą ir nepasiekiamą. Geriausiuose eilėraščiuose apie jausmus kalbama ne tiesiogiai, o pasitelkiant gamtos įvaizdžius: pavyzdžiui, vienatvė perteikiama vaizduojant vienišą, vėjų draskomą gėlę, žydinčią rudenėjančiuose laukuose. S. Nėries eilėraščiai autobiografiški, juose sutelkta daug asmeninių patirčių, išgyvenimų.