Seniausia Europoje konstitucija, arba Kai gerų norų neužtenka

Konstitucija – svarbiausias valstybės teisinis dokumentas. Jame išdėstoma, kaip toje valstybėje bus gyvenama: kokia bus valdymo tvarka, kokias teises turės gyventojai. Pirmoji pasaulyje rašytinė konstitucija pasirodė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1787 m. Vos po kelerių metų, 1791 m. gegužės 3 d., buvo priimta bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės konstitucija. Ji yra seniausia Europoje, pasirodžiusi anksčiau net už prancūziškąją! 

Tiesa, bendra Lietuvos ir Lenkijos konstitucija ilgai negaliojo – buvo panaikinta praėjus vos metams nuo pasirodymo. Taip nutiko, nes net konstitucija nesugebėjo sustabdyti lenkų ir lietuvių bajorų kovų dėl valdžios. Kitaip tariant, kartais gerų norų neužtenka. Tačiau apie viską – iš pradžių.

LDK ir Lenkijos karalystė buvo susijungusios į Abiejų Tautų Respubliką. Ši sąjunga įteisinta 1569 m., pasirašius Liublino unijos aktą. Susijungti naudingiau buvo Lenkijai, tačiau Lietuva, turėdama galingą sąjungininkę, galėjo užbaigti su vokiečių Livonijos ordinu vykusius karus. Abiejų Tautų Respubliką valdė vienas karalius, renkamas Lietuvos ir Lenkijos bajorų, ir bendras Seimas. Atskiros buvo kariuomenės, teismai ir pinigai.

Abiejų Tautų Respublika tikėjosi tapti Europos lydere, tačiau šio tikslo įgyvendinti taip ir nepavyko. Dėl sudėtingos valdymo sistemos, kai karaliaus sprendimui galėjo nepritarti Seimas, o Seimo sprendimui – vienintelis prieštaraujantis bajoras (liberum veto teisė), klestėjo vidinės rietenos, papirkinėjimai ir net smurtiniai susidorojimai su politiniais priešininkais. Matydamos, kokia nusilpusi yra Abiejų Tautų Respublika, Austrijos, Rusijos ir Prūsijos monarchijos susitarė pasidalyti jos žemes. Kaip sako patarlė – kur du pešasi, trečias laimi. 

Tačiau net ir nusilpusi, netekusi dalies teritorijos, Abiejų Tautų Respublika nepasidavė. 1788 m. Varšuvoje sušauktas Ketverių Metų Seimas. Pagrindinė jo užduotis buvo reformuoti Respubliką, sureguliuoti jos valdymą. Šis Seimas parengė ir priėmė Gegužės Trečiosios konstituciją. Buvo įteisinta konstitucinės monarchijos valdymo forma. Tai šalies valdymo būdas, kai karaliaus valdžią apriboja įstatymai, kitaip – konstitucija. Įstatymus leisti paskirta Seimui: visi klausimai sprendžiami balsavimu, o liberum veto teisė panaikinta. Taigi Abiejų Tautų Respublika teisiškai tapo viena valstybe.

Nors konstitucija priimta demokratiniu būdu, rietenos dėl valdžios nesiliovė – vieni bajorai palaikė naująją tvarką, kiti jai priešinosi. Praėjus metams nuo konstitucijos įteisinimo, į naujos valstybės teritoriją įsiveržė Rusijos kariuomenė, kuriai vadovavo Jekaterina II. Tai nebuvo savavalė agresija: Rusijos „pagalbos“ prašė konstitucijos priešininkai. Po metų įvyko Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, o 1794 m. – garsusis Tado Kosciuškos (Tadeuszo Kościuszkos) sukilimas. 1795 m. įvyko paskutinis, Trečiasis, padalijimas, ir Abiejų Tautų Respublika iš Europos politinio žemėlapio ištrinta visiems laikams.

Ką ši istorinė pamoka sako mums? Galbūt tai, kad kartais dera atsisakyti asmeninės naudos ir garbės troškimo dėl bendro gėrio.