Seselės audėjėlės ar senovės lietuvių menininkės?

Klausykitės šio teksto:

Lietuvių liaudies dainose dažnai minimos seselės audėjėlės, staklelės, plonos drobelės. O linas – augalas, iš kurio daugiausia ir austa – net tapdavo personažu, kuris turi nemažai iškentėti, kol išaudžiama plona drobelė. Kartais, kaip populiarioje dainoje, Lietuva net vadinama šalimi, kurioje amžinai mėlynuoja linai: „Nei toli, nei arti – / Lietuvos pakrašty – / Amžinai, amžinai / Mėlynuoja linai.“

Senovėje linas itin gerbtas, su linų sėjimu ir audimu susiję daug prietarų. Senoliai sakydavo, kad linų sėjai tinka ta savaitės diena, kurią rudenį pradėjo snigti arba kurią pats sėjėjas yra gimęs. Sėmenis į dirvą berdavo ranka iš moteriškos prijuostės. Linų sėjėjai rengdavosi itin švariai ir puošniai: baltais trinyčiais (ilgais drobiniais apsiaustais), į kepurę įsismeigdavo plunksną, o į drabužio atlapą – adatą su ilgu siūlu. Sėti turi tas, kas pirmas gandrą pamatė ir yra aukštesnio nei vidutinis ūgio. Prieš darbą sėjėjai kruopščiai nusiplaudavo rankas, kad iš linų austos drobės būtų baltos. Kad linų nepultų kenkėjai, sėmenis apšlakstydavo švęstu Velykų vandeniu. Grįžusį namo linų sėjėją nuplakdavo linų kuokštu. 

Lietuvos tekstilė – audinių gamyba – turi senas tradicijas. Dažniausiai ausdavo moterys, tačiau tarp audėjų pasitaikydavo ir vyrų. Austi mergaitės mokytos nuo mažens: pirmieji audiniai būdavo įvairios juostelės, vėliau merginos pradėdavo austi sau kraitį – rankšluosčius, staltieses, drabužių audinius. Šį kraitį ištekėjusios ir persikėlusios gyventi į vyro namus išsinešdavo. Audiniai naudoti ne tik kasdienybėje, buityje – jais prekiauta ir net mokėtos duoklės.

XX a. pradžioje tekstilę pradėjo gaminti fabrikuose. Pirmasis tekstilės fabrikas įkurtas Kaune 1920 m., o vadinosi jis labai paprastai – „Drobė“. Tiesa, „Drobė“ gamino daugiausia vilnonius audinius. Jie buvo gerokai pigesni už įvežtinius, todėl tapo ypač populiarūs. 1965 m. Kaune pradėjo veikti pirmoji dirbtinio pluošto, iš kurio taip pat gaminami audiniai, gamykla – viena didžiausių tokio tipo gamyklų Europoje.

Nors ilgą laiką tekstilės kūrimas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje laikytas amatu, šiandien tai yra taikomosios dailės srities menas. Dauguma tekstilės kūrėjų Lietuvoje yra moterys. Jos laimi nemažai svarbių tarptautinių apdovanojimų, jų kūriniais žavisi Kauno, Vilniaus, Rygos, Berlyno, Bonos, Dortmundo parodų salių lankytojai. Lietuvių darbai vadinami aistringąja tekstile, kerinčiu fantastišku menu. Dažnai jie primena koliažus, kuriuose susijungia audiniai, pavyzdžiui, gobelenai, fotografija, skulptūra ar tapyba. Taigi, ir pirmąsias audėjas tikriausiai vertėtų laikyti savotiškomis menininkėmis, kurios savo audinių raštais perteikdavo jausmus, pasaulio sampratą.