Tikros ir pramanytos Lietuvos užjūrio kolonijos

Žodis „kolonija“ vartojamas keliomis reikšmėmis. Tai gali būti politinio ir ekonominio savarankiškumo neturinti, neretai čiabuvių apgyventa, tačiau kitos valstybės valdoma teritorija. Taip pat kolonijomis vadinamos žemės, kuriose įsikuria išeiviai – iš vienos šalies į kitą persikėlę žmonės. Lietuva niekada nebuvo kolonijinė valstybė kaip Ispanija, Prancūzija ar Anglija. Vis dėlto kelias užjūrio kolonijas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo. Tarpukariu Lietuvoje gimė avantiūristinis planas kolonizuoti nedidelę Pietų ar Šiaurės Amerikos, o gal Australijos teritoriją, kad ten įsikūrę lietuviai ne tik būtų saugūs, bet ir galėtų mėgautis šiltu klimatu, kuriuo gimtinė nelepina.

Kalbant apie istorines Lietuvos užjūrio teritorijas, pirmiausia turimos galvoje Kuršo kunigaikštystės kolonijos. Kuršo kunigaikštystė kadaise buvo pavaldi LDK. Kolonijas XVII a. įsteigė Kuršo kunigaikštis Jokūbas Ketleris. Norėdamas konkuruoti su pasaulinėje prekyboje dominavusiais Nyderlandų pirkliais, J. Ketleris 1650 m. įkūrė prekybinę Gvinėjos bendrovę ir išsiuntė du karo laivus į Afrikos pakrantę ieškoti prekybos uostui tinkamos vietos. 1651 m. kunigaikštis už nedidelę sumą iš vietos genčių nupirko negyvenamas Šv. Andriejaus ir Bandžulo salas. Šv. Andriejaus saloje pastatytas fortas – 4 bastionų tvirtovė. Ji tapo kolonijos centru, iš kurio organizuota prekyba. Nors XVII a. pelningiausia Vakarų Afrikos prekė buvo vergai, nėra informacijos, kad Kuršo kunigaikštija jais prekiavo. Sėkmę Gambijoje lėmė ir tai, jog Kuršo kolonistai palaikė draugiškus santykius su vietos gentimis. 

Dar viena LDK kolonija – Tobago sala Karibų jūroje. Galima sakyti, kad šią salą J. Ketleris gavo dovanų: teises į Tobago salą kunigaikščiui 1639 m. perdavė prasiskolinęs Anglijos karalius Karolis I. Saloje puikiai augo cukranendrės ir tabakas, taigi Kuršo prekybiniai laivai į Europos uostus gabeno kolonijose išgaunamus cukrų, tabaką, kavą, medvilnę. Taip pat imbierą, indigą, romą, kakavą, vėžlių kiautus, egzotinius paukščius ir kitas prabangos prekes. Kuršo sėkmę kolonijose sustabdė tik karas Europoje: 1658 m. J. Ketleras su šeima buvo įkalinti Rygoje, Tobagas atiteko Nyderlandams, o Gambijos kolonija – anglams.

XIX a. pradžioje kolonizaciją pakeitė emigracija – lietuviai savanoriškai vykdavo į svečias šalis tikėdamiesi užsidirbti. Taip formavosi lietuvių kolonijos. Itin daug jų buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose: Čikagos, Bostono ir Baltimorės trikampyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse gyveno beveik pusė milijono lietuvių. 

Tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Kazys Pakštas pasiūlė neorganizuotą emigraciją pakeisti planinga kolonizacija. Profesoriaus manymu, nuo XIX a. lietuviai masiškai vyko į užsienį, nes Lietuvos miestai per maži, kaimo gyventojai nesugeba juose įsikurti, rasti darbo.  Be to, K. Pakštas tikėjosi išsaugoti Lietuvą nuo grėsmingų kaimynų – Vokietijos, Rusijos ir Lenkijos. Sujungęs kolonizacijos ir gelbėjimosi nuo priešų idėjas, K. Pakštas siūlė kurioje nors užjūrio šalyje įsteigti atsarginę Lietuvą. Net vardą naujai Lietuvai sugalvojo – Dausuva. Tarmiškai žodis „dausos“ reiškia dangų ar rojų, taigi profesorius tikėjosi rasti rojų Žemėje. Dausuvą planuota kurti Pietų Brazilijoje, Kanadoje, Pietų Amerikoje (Argentinoje, Brazilijoje), Afrikoje, Australijoje ar Okeanijoje. Vis dėlto K. Pakšto planų neparėmė nei vyriausybė, nei bankai, todėl jie taip ir liko neįgyvendinti. Įdomu, kokie lietuviai ir Lietuva būtų šiandien, jei vis dėlto būtume persikėlę, pavyzdžiui, į Australiją?