Tomas Venclova – žymiausias lietuvių disidentas

Disidentas yra žmogus, kuris priešinasi valdžiai ne smurtu ar įstatymų laužymu, o pasitelkdamas intelektą – viešai (straipsniuose, kalbose) kritikuodamas valdžios sprendimus, pažiūras. Šiandien Lietuvoje valdžios kritiką gali reikšti kiekvienas – žodžio laisvę garantuoja įstatymai. Tačiau sovietų okupacijos periodu, kuris truko nuo 1944 iki 1990 m., už tokią kritiką galėjai netekti darbo, būti uždarytas į kalėjimą arba net nužudytas. Todėl disidentai buvo savo laikų didvyriai. Deja, bet daugumos jų likimai liūdni: vieni atsidūrė kalėjimuose, mirė skurde, kiti buvo prievarta gydomi psichiatrijos ligoninėse. Tačiau buvo ir laimingųjų, kuriems pavyko emigruoti anapus geležinės uždangos, t. y. išvykti į Vakarus: Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS), kuriai priklausė ir Lietuva, gyventojai negalėjo laisvai keliauti į Vakarų šalis, todėl emigracija buvo itin daug valios ir ryžto reikalaujantis veiksmas. Žymiausiu pasaulyje lietuvių disidentu šiandien vadinamam Tomui Venclovai likimas buvo palankus – emigruoti jam pavyko. Tačiau net gyvendamas JAV jis nesiliovė kritikuoti SSRS ir taip kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. 

Rašytojas, vertėjas, visuomenės kritikas T. Venclova gimė 1937 m. Klaipėdoje. Vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, kur gyveno iki emigracijos 8-ajame dešimtmetyje. T. Venclova augo intelektualų šeimoje: senelis Merkelis Račkauskas buvo klasikinės filologijos profesorius, o tėvas Antanas Venclova – žinomas poetas ir literatūros kritikas, 1954–1959 m. ėjęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas. Nuo vaikystės būsimasis rašytojas mėgo skaityti, galima sakyti, nesiskyrė su knyga, todėl kaimynai jį vadino profesoriumi. Ir neklydo – profesoriumi T. Venclova iš tiesų tapo. 

1960 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą, vėliau ten pat ir dėstė. Atvirai sovietų valdžią kritikuoti ėmė 8-ajame dešimtmetyje. 1975 m. savo pažiūras T. Venclova išdėstė viešame laiške Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, prašydamas leidimo emigruoti į Vakarus. 1976 m. prisijungė prie svarbios Lietuvos disidentų organizacijos – Helsinkio grupės. 1977 m. T. Venclovai buvo leista išvykti į JAV be teisės sugrįžti: tai reiškė, kad tol, kol egzistuos SSRS, jis negalės pamatyti artimų žmonių, aplankyti gimtųjų vietų. Emigravęs į JAV, T. Venclova toliau rašė poeziją ir eseistiką, dėstė įvairiuose universitetuose. Į Lietuvą pirmą kartą parvyko po Sovietų Sąjungos griūties, o nuo 2018 m. gimtinėje apsigyveno visam laikui.

Lietuvoje T. Venclova geriausiai žinomas kaip poetas, eseistas ir publicistas. Jo itin autobiografiškoje poezijoje vyrauja atminties, mirtį nugalinčios kultūros temos. Eilėraščiai išsiskiria griežta klasikine forma, juose daug antikinių, biblinių motyvų. Eilėraščiuose ir eseistikoje dažnai vaizduojamas Vilnius, kuris vadinamas „vieninteliu miestu“.  Kultūrinėje spaudoje publikuojamuose straipsniuose T. Venclova reaguoja į politikos ir kultūros aktualijas. Nevengia sudėtingų, skausmingų temų, pavyzdžiui, lietuvių santykių su žydais aptarimo, kritiškai vertina Lietuvoje ir Europoje vykstančius procesus. Galima sakyti, kad ir T. Venclovos poezija, ir proza pasisako už prigimtinę žmogaus laisvę bei orumą.