Vaikų literatūros klasikė rezistentė Aldona Liobytė: ar pasakos gali sugriauti okupacinį režimą?

Vilnietė vaikų rašytoja ir vertėja Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915–1985) – nepelnytai primiršta rezistentė. Rezistentai Lietuvoje okupacinei sovietų valdžiai priešinosi tyliai, bet ištvermingai puoselėdami savo tautos vertybes, kalbą, papročius, kultūrą. A. Liobytė dažnai vadinama „teta“ ne tik dėl to, kad svarbiausi jos kūriniai skirti vaikams, bet ir todėl, kad savo namuose nuolat priglausdavo našlaičius, giminaičių vaikus. Taip pat todėl, kad dirbdama Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje globojo jaunuosius literatus ir dailininkus. Taigi svarbiausias rašytojos nuopelnas – jaunųjų skaitytojų ugdymas ir gebėjimas suburti kultūros žmones bendrai veiklai. 

A. Liobytės kūrinius vaikams įkvėpė lietuvių tautosaka, nes būtent tautosakoje – pasakose, sakmėse, padavimuose, dainose – glūdi tai, ką vadiname tautos atmintimi. Iš pažiūros fantastinėse istorijose slypi senojo gyvenimo būdo, vertybių, pasaulio suvokimo atgarsiai – tereikia atidžiai, įdėmiai skaityti. Reikšmingiausias A. Liobytės vaikams skirtas pjeses įkvėpė ne tik pasakos, bet ir senosios dainos – taip gimė „Kupriukas muzikantas“, „Meškos trobelė“, „Trys negražios karalaitės“, „Kuršiukas“, „Devyniabrolė“, „Aukso obuolys“. Populiariausia rašytojos pasakų knyga, sulaukusi net keturių leidimų – „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“. Ši knyga ypatinga ir tuo, kad ją originaliais piešiniais iliustravo talentinga dailininkė Birutė Žilytė. A. Liobytės sudarytame pasakų rinkinyje „Gulbė karaliaus pati“ pristatomos įvairių tipų lietuvių liaudies pasakos: pasakos apie gyvūnus, stebuklų pasakos, pasakos apie kvailą velnią, buitinės pasakos, melų pasakos ir kt. Autoritetingas vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba teigia, kad A. Liobytės kūryba skaitytojams priminė lietuvių liaudies pasakas, tačiau ryškus ir pačios rašytojos braižas, kuriam būdingas šmaikštumas, žaismingumas.  

Dar vienas svarbus A. Liobytės nuopelnas lietuvių literatūrai – jos dėka sovietmečiu pasirodė svarbūs vaikų literatūros klasikos vertimai. Rašytoja išvertė L. Carrollo „Alisą Stebuklų šalyje“, E. T. A. Hoffmanno pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“, A. A. Milne’o „Mikę Pūkuotuką“, A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“. Šiandien knygos, verstos ne iš originalios kalbos, laikomos menkavertėmis, tačiau sovietmečiu Lietuvoje tvyrojo pats tikriausias literatūrinis badas, trūko vertėjų iš daugelio kalbų, todėl A. Liobytė pati iš lenkų kalbos išvertė tokius kūrinius kaip C. Collodi  „Pinokis: Medinuko nuotykiai“, A. Lindgren pasakų rinkinį „Nykštukas Nilsas“. 

A. Liobytės pasakos, pjesės, vertimai Lietuvos vaikams suteikė galimybę susipažinti tiek su lietuvių liaudies išmintimi, tiek su pasauline vaikų literatūros klasika. Tai ir buvo šios rašytojos rezistencijos – pasipriešinimo sovietų okupacijai – esmė: savo kūryba ir vertimais A. Liobytė ugdė protingą, savarankišką, kritiškai mąstantį žmogų. Būtent tokie – protingi, kritiškai mąstantys žmonės – vėliau vieningai stojo į kovą už Lietuvos nepriklausomybę ir sugriovė priešišką sovietinį režimą.