Vietos, kuriose pasirodo velnias

Klausykitės šio teksto:

Krikščionybė velnią vertina neigiamai. Tai Dievo priešininkas, kuris gundo žmones nusikalsti, pažeisti Dievo įsakymus. Tačiau senovės lietuvių mituose ir sakmėse kuriant pasaulį velnias buvo Dievo pagalbininkas. Tiesa, jis neklausydavo Dievo nurodymų, todėl jo kūriniai nelabai vykę. Pasakojama, kad Dievas sukūrė Žemę, angelus, paukščius, o velnias – velniukus, rupūžes, gyvates ir daugybę tamsių, šaltų, pavojingų, nenaudingų objektų: pelkes, balas, akmenis. Todėl velnio vardas lietuvių kalboje vartojamas ne tik keikiantis (vienas populiariausių keiksmų yra „po velnių“), bet ir galvojant su velniu neva susijusių gamtos objektų ir vietų pavadinimus. 

Lietuvoje „velniškų“ vietovardžių yra apie 400. Daugiausia tai balų, raistų ir pelkių, taip pat daubų, pievų, ganyklų, upelių, ežerų, kalnų pavadinimai. Kitaip tariant, velnio vardu pažymėti jo kūriniai – vietos, į kurias ypač sutemus žmonės eiti vengia. 

Senosiose lietuvių sakmėse velnią dažniausiai galima sutikti prie vandens. Tikėta, kad jis gyvena vandeny arba po vandeniu, ežere, tamsiose balose. Čia įkurdinami ir velniui atitekę mirusieji. Kartais velnias žmonėms praneša apie debesimi atskrendantį ežerą. Jei pavyksta atspėti šio ežero vardą, jis nusileidžia ant žemės. Tačiau velnias yra klastingas: ežeras užlieja ganyklas, dirbamus laukus ar net kaimus su visais gyventojais.

Velnias taip pat sukiojasi prie akmenų. Pasakojama, kad Dievas sodina bulves, o velnias – akmenis. Kartais velnias akmenų atneša tiltui ar keliui statyti, tačiau dažniau – bažnyčiai griauti. Antrą pagal dydį Lietuvos akmenį Puntuką velnias nešė Anykščių bažnyčiai griauti, bet pametė, nes pragydo gaidys. Kai kuriose sakmėse velnias akmenyje palieka kanopos įspaudą, prisipildantį magiškų savybių turinčio vandens.

Velnias nesutaria su Perkūnu – šis vis bando velnią nutrenkti. Vieni sako, kad Perkūnas persekioja velnią, nes jis kažkada pavogė Perkūno peilį arba kirvį. Kitose sakmėse velnias neva užmušė Perkūno žmoną ar dukrą. O dar kitose teigiama, kad Perkūnui velnią persekioti liepė pats Dievas, norintis Žemėje apvalyti blogį.

Į velnio valdas galima patekti per kalne esančią skylę. O kartais pats velnias į savo karalystę parsiveda nuošaliose vietose arba karčemose – kaimo baruose – sutiktus žmones. Velnio svečiais dažniausiai tampa muzikantai: velniai požemiuose mėgsta rengti pokylius ir nuolat ieško, kas jiems pagrotų. Velnias gyvena gražiuose rūmuose ir yra svetingas: muzikantus pavaišina, ką nors jiems padovanoja, net pasiūlo pernakvoti. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei patikliems žmonėms neiškrėstų pikto pokšto: pabudę velnio svečiai supranta, kad miegojo ne pataluose, o pelkėje, o brangios dovanos virto akmenimis ar rupūžėmis.