Vytautė Žilinskaitė – „nevaikiška“ vaikų rašytoja

Klausykitės šio teksto:

2020 m. 90-ąjį jubiliejų atšventusios V. Žilinskaitės kūrybai būdingas jautrus, bet kartu žaismingas, net šiek tiek ironiškas požiūris į pasaulį. Greičiausiai tai susiję su faktu, kad rašytoja kuria ne tik vaikų literatūrą, bet ir satyras, humoreskas. Satyromis vadinami kūriniai, kuriuose, pasitelkiant humorą, vaizduojamos žmonių ir net visos visuomenės ydos, silpnybės. Tiesa, satyrų tikslas nėra pašiepti, išjuokti: skaitytojui jos leidžia atpažinti save – dažnai klystantį, netobulą. Panašiai veikia ir V. Žilinskaitės pasakos: nesvarbu, ar pagrindiniai personažai yra vaikai, gyvūnai ar žaislai, jų išgyvenimus supras ne tik vaikai ir paaugliai, bet ir jų tėveliai. 

Vytautė Žilinskaitė gimė 1930 m. gruodžio 13 d. Kaune. Tačiau pati teigia, kad tikroji jos gimtinė yra sostinė Vilnius, kur su šeima persikėlė būdama aštuonerių. Rašytojos pasakų ir apsakymų personažai neretai išgyvena vienatvę. Greičiausiai tai susiję ir su autorės vaikystės išgyvenimais. 1945 m. sovietai ištrėmė Vytautės tėvą Jurgį Žilinską į Rusijos gilumą, nes šis padėjo Vilniuje gyvenantiems lenkams nelegaliai išvykti į Lenkiją. Vytautės mama daugiau dėmesio skyrė mergaitės seseriai, be to, šeima gyveno skurdžiai, todėl Vytautė nuo mažumos turėjo dirbti. Pavyzdžiui, atėjus vasarai mama ją išsiųsdavo pas Vilniaus rajone įsikūrusius ūkininkus, kur būsimoji rašytoja, galima sakyti, dirbo už maistą. „Ėjau į gimnaziją tėvo paltu ir didžiuliais brolio batais. Dažnai nebuvo ko valgyti. Pasisotindavau tik per tinklinio varžybas, nes tada mus maitindavo“, – vaikystės metus atsimena V. Žilinskaitė. Nepaisant nepriteklių, ji puikiais pažymiais baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos. Baigusi mokslus, dirbo leidinyje „Jaunimo gretos“, vėliau – savaitraštyje „Dienovidis“.

Kaip rašytoja V. Žilinskaitė debiutavo 1961 m. eilėraščių rinkiniu suaugusiesiems „Nesustok, valandėle“. Nors eilėraščius gerai įvertino žinomi rašytojai, autorė pradėjo rašyti prozą – dokumentines apysakas, humoreskas, satyras, parodijas. Nors intelektualios V. Žilinskaitės humoreskos bei satyros buvo verčiamos į užsienio kalbas ir sulaukė nemenko pripažinimo už Lietuvos ribų, tėvynėje labiau vertinta jos poezija. Tačiau didžiausio populiarumo V. Žilinskaitė sulaukė pradėjusi rašyti vaikams. Literatūrinį autorės palikimą iki šiol sudaro daugiau nei 18 vaikams ir paaugliams skirtų  knygų, į kurias sudėtos literatūrinės pasakos, apsakymai, apysakos, pjesės. Garsiausi kūriniai: pasakos „Melagių pilis“ bei „Robotas ir peteliškė“, apysaka-pasaka „Kelionė į Tandadriką“. Pirmąją pasaką „Mikė Milžinas“ V. Žilinskaitė išleido 1967 m., o naujausias paaugliams skirtas kūrinys apysaka „Kintas“ pasirodė 2006 m. 

Vytautę Žilinskaitę galima vadinti vaikų literatūros karaliene – jos pasakos, apsakymai ir apysakos užaugino ne vieną skaitytojų kartą. Ir užaugins dar ne vieną, nes rašytojos knygos kasmet patenka į bibliotekų skaitomiausių kūakoma, kad V. Žilinskaitės kūriniai vaikams yra „nevaikiški“. Greičiausiai taip manoma todėl, kad prozininkė nepamokslauja, nesufleruoja iš anksto parengtų atsakymų – ji leidžia įvykius ir personažus vertinti patiems skaitytojams. V. Žilinskaitė neklaidina skaitytojų, kad veikėjus galima suskirstyti į gerus ir blogus ir kad gėris visada nugalės – vietoj to atskleidžia žmogaus, jo poelgių bei jausmų sudėtingumą.