XIX a. Lietuvos feministės

Klausykitės šio teksto:

Neretai teigiama, kad feministiniai judėjimai, kovojantys už lygias moterų ir vyrų teises, yra pastarųjų dešimtmečių reiškinys. Įsivaizduojama, jog mūsų promočiutės domėjosi tik namais ir vaikais, todėl dabartinėms feministėms nepritartų. Toks požiūris klaidingas: moterų kova už savo teises Lietuvoje prasidėjo dar XIX a. pabaigoje – daug anksčiau, nei daugumoje pasaulio šalių. Lietuva yra viena pirmųjų Europos šalių, kur moterys išsikovojo teisę balsuoti, o XX a. pradžioje lietuvės jau ne tik organizavo moterų suvažiavimus, bet ir rengė mitingus, protestus ir net kandidatavo į prezidento postą. 1926 m. iš keturių kandidatų į Lietuvos prezidentus dvi buvo moterys: Felicija Povickaitė-Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jei viena iš jų būtų laimėjusi, būtume turėję pirmą pasaulyje moterį valstybės prezidentę!

XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje pagrindinis moterų siekis buvo emancipacija, kitaip tariant, lygiateisiškumas. Vienas svarbiausių tokio lygiateisiškumo požymių – teisė balsuoti ir taip dalyvauti valstybės valdyme. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad kažkada tiek vyrai, tiek moterys turėjo nemažai argumentų, kodėl moterys neturėtų balsuoti. Vienas populiariausių – moterims tenka daug pareigų namuose, todėl būtų negražu jas versti domėtis politika. Kitaip tariant, svarbiausia moterų pareiga yra rūpintis namais ir vaikais, o valstybės valdymu turi užsiimti vyrai. Kitas su balsavimu tiesiogiai susijęs moterų reikalavimas – teisė į išsilavinimą. Tai savaime suprantama: tik išsilavinęs žmogus gali sekti ir suprasti politines, visuomenines tendencijas, žinoti, kas vyksta užsienyje. Be to, moterys reikalavo teisės dirbti ir užsidirbti –  tapti finansiškai nepriklausomos nuo vyrų ar tėvų. 

Žymiausios kovotojos už moterų teises buvo šviesuolės – rašytojos, pedagogės, išsilavinimą gavusios bajoraitės. Tai G. Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Anksčiausiai į kovą dėl moterų teisių įsitraukė Gabrielė Petkevičaitė: dirbo pedagoginį darbą, įsteigė paramos draugiją „Žiburėlis“, rašė ir publikavo straipsnius spaudoje. Nesunku įsivaizduoti, kad ir Gabrielę Petkevičaitę, ir kitas kovotojas už moterų teises net viešumoje dažnai pašiepdavo, kartais iš jų ir tyčiodavosi. 

Tačiau moterys nepasidavė ir nuo 1905 m. vis aktyviau būrėsi į draugijas, rengė neoficialius suvažiavimus. 1905 m. įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, rūpinęsis moterų teisių gynimu, o 1907 m. rugsėjo 23 ir 24 d. surengtas Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Toks moterų veiklumas lėmė, kad pamažu jos įgijo vis daugiau teisių ir po karo, 1918 m., jau dalyvavo politinėje veikloje, dirbo ministerijose. O 1919 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Tarybos priimtame Steigiamojo Seimo įstatyme moterims pagaliau suteikta teisė balsuoti – taip Lietuvoje įtvirtinta politinė abiejų lyčių lygybė. Šis Steigiamasis Seimas išskirtinis ir tuo, kad jo pirmojo posėdžio pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė tapo pirmąja Europoje Seimo pirmininke moterimi.