XX a. pradžios didmoterė – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

Klausykitės šio teksto:

Didvyriais paprastai vadinami ypatingai nusipelnę vyrai – kovoje už gėrį jėgų ir talentų negailėję kariai, politikai, revoliucionieriai. Gaila, bet didmoterės – drąsios, tautai nusipelniusios moters – apibūdinimas vis dar retas, nors tokių moterų lietuvių kultūroje ne viena. Gabrielę Petkevičaitę-Bitę didmotere galima vadinti drąsiai: ši visuomenės veikėja, rašytoja, mokytoja, viena pirmųjų kovotojų už moterų teises Lietuvai davė be galo daug. Nors turėjo prozininkės talentą, neapsiribojo literatūros rašymu: rėmė ir mokė skurstančius, šelpė kitus kūrėjus, kovojo už lygias moterų ir vyrų teises tuomet, kai daugeliui tokia veikla atrodė nereikšminga ar net kenksminga. Tad ši moteris buvo pati tikriausia altruistė: rinkosi visuotinę gerovę vietoj asmeninės, tikėjo, kad sunkiai dirbant galima pasaulį padaryti geresnį. 

G. Petkevičaitė-Bitė gimė 1861 m. Puziniškio dvarelyje Panevėžio apskrityje. Ji buvo bajoraitė, todėl įgijo puikų išsilavinimą. Vaikystėje G. Petkevičaitę-Bitę mokė garsus švietėjas Laurynas Ivinskis, įskiepijęs tikėjimą, kad tuo, ką turi, privalai dalytis su kitais. Švietėjams didžiausia vertybė buvo išsilavinimas. Todėl G. Petkevičaitė-Bitė 1878 m. išlaikė egzaminus namų mokytojos teisėms gauti ir pradėjo mokyti aplinkinių kaimų jaunimą, o vėliau įsidarbino Panevėžio gimnazijoje.

Vis dėlto svarbiausia veikla laikė moterų švietimą. Galima sakyti, kad šiam tikslui G. Petkevičaitė-Bitė panaudojo visus savo talentus: mokytojos, rašytojos ir visuomenės veikėjos. XIX–XX a. pradžioje Lietuvoje dar mažai kas šnekėjo apie lygias moterų ir vyrų teises: moterys vis dar negalėjo balsuoti, dauguma, ypač žemesnio luomo, nebuvo baigusios jokių mokslų. Dažniausiai moterų likimus nuspręsdavo tėvai, parinkdami dukrai tinkamą vyrą, o po santuokos ji privalėjo paklusti sutuoktiniui. Nepasiturinčios moterys tapdavo samdinėmis arba tarnaitėmis, dirbančiomis pačius prasčiausius darbus. Jos tapdavo visiškai priklausomos nuo darbdavių, nes samdinių teisių negynė jokios darbo sutartys ar įstatymai. 

G. Petkevičaitė-Bitė tikėjo, kad moterų padėtis pasikeis, jei jos įgis išsilavinimą, taps sąmoningesnės. 1907 m. ji vadovavo Pirmajam Lietuvos moterų suvažiavimui, o 1911–1913 m. leido ir redagavo „Lietuvos ūkininko“ priedą moterims „Žibutė“, kuriame daug rašė apie moterų teises, pirmąsias feministes ir jų veiklą. Pasiaukojimas dėl kitų gerovės buvo ir svarbiausia G. Petkevičaitės-Bitės kūrinių tema. Pavyzdžiui, romane „Ad astra“ pasakojama jaunos merginos Elzės Kęsgailytės istorija: ši bajoraitė atsisako ramaus šeimyninio gyvenimo, nes nori visą savo laiką ir jėgas skirti visuomenės švietimui.

Kaip ir dauguma XX a. pradžios rašytojų, G. Petkevičaitė-Bitė knygas ir straipsnius pasirašinėjo slapyvardžiu, kitaip – pseudonimu. Bitės pseudonimą pasirinko neatsitiktinai: lietuvių tautosakoje bitė yra maža darbininkė, kartu su kitomis bitėmis sunešanti pilną avilį medaus. G. Petkevičaitė-Bitė pati prižiūrėjo 50 avilių bityną, o už parduotą medų gautas lėšas skirdavo neturtingiems vaikams šelpti.