Žemaitė – bajoraitė ūkininkė, tapusi žymiausia lietuvių rašytoja

Klausykitės šio teksto:

Jei tektų rinkti žymiausią lietuvių rašytoją, Žemaitė būtų viena rimčiausių pretendenčių. Literatūros istorikai teigia, kad lietuvių proza gimė kartu su XIX a. pabaigoje parašytais Žemaitės apsakymais. Šiandien šiuos kūrinius vaikai skaito mokyklose, rašytojos vardu vadinamos gatvės, jai statomi paminklai. Žemaitės atvaizdas net puošė vieno lito – lietuviškų pinigų iki euro įvedimo – banknotą. Toks populiarumas lėmė, kad rašytojos gyvenimą apgaubė daug pramanų.

Vienas didžiausių pramanų apie Žemaitę – kad buvo neišsilavinusi kaimietė.  Iš tiesų Julija Beniuševičiūtė gimė 1845 metis bajorų šeimoje. Kaip ir dera bajoraitei, įgijo išsilavinimą – mokėsi namuose, paskui Šėmų dvare pas dėdienę. Nuo pat jaunystės buvo smalsi, karšto temperamento, drąsi, nepriklausoma. Iššūkis visuomenės normoms – būsimos rašytojos santuoka su nekilmingu vyru Laurynu Žymantu, dirbusiu eiguliu. Nors iki vestuvių turėjo kūrybinių planų, ištekėjus laiko rašyti nebeliko – dirbo ūkyje, užaugino šešerius vaikus. 

Viskas pasikeitė, kai 1884 m. susipažino su rašytoju Povilu Višinskiu, aktyviai dalyvavusiu lietuvių tautiniame atgimime. Iš jo gaudavo knygų, nelegalios spaudos lietuvių kalba. Skaitiniai ir pokalbiai su jaunu intelektualu įkvėpė ir pačią pradėti rašyti. Tuomet Žemaitei buvo beveik penkiasdešimt. Taigi kaip prozininkė debiutavo vėlai. Žemaitės slapyvardį pasirinko pasitarusi su P. Višinskiu ir Jonu Jablonskiu – „Ūkininko kalendoriaus“, kuriame publikuotas pirmasis rašytojos kūrinys „Rudens vakaras“, redaktoriumi. 

Dar daugiau rašyti pradėjo po sutuoktinio mirties 1898 m. Be to, ėmėsi visuomeninės veiklos: prisidėjo prie tautinio atgimimo judėjimo, tapo moterų teisių aktyviste, rūpinosi karo pabėgėliais. Išskirtinę Žemaitės drąsą ir energiją paliudija tai, kad 1915 m., būdama garbaus amžiaus, ištvėrė įkalinimą. Kalėti nuteista, nes jos redaguotame laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė valdžią kritikuojantis straipsnis. 1916–21- aisiais metais gyveno Amerikoje. Net užsienyje nenusirišdavo skarelės – derino ją ir prie madingų kostiumėlių, ir prie ilgo sodietiško sijono. Skarelė Žemaitei simbolizavo ne nuolankumą, o maištą prieš snobišką Vakarų visuomenę ir jos madas. 

Žemaitė laikoma realistinės prozos atstove. Ji rašė kasdienei artima kalba apie kaimo žmonių gyvenimą. Rašytojos proza ir šiandien įdomi dėl itin gyvų, įtikinamų personažų – talentingai kūrė ir teigiamus veikėjus, ir blogiukus. Vaizduodama nuskriaustuosius, kuriais dažniausiai tapdavo moterys ir vaikai, Žemaitė kritikavo to meto visuomenę, dažnai nenorinčią pripažinti, kad kiekvienas turi teisę būti laimingas, rinktis savo gyvenimo kelią.