Žymiausia italė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Vertinant žymias praeityje gyvenusias asmenybes, sunku išvengti ginčų. Tai, ką vienas vadina narsiu karvedžiu, kitas apšauks negailestingu barbaru, plėšusiu svetimus kraštus. Istorikai iki šiol nesutaria, ar Egipto valdovė Kleopatra buvo gražuolė, ar kumpanosė. O antikos dainius Homeras, pasak kai kurių literatūrologų, apskritai neegzistavo. Taip nutinka, nes atkuriant praeityje gyvenusių asmenybių biografijas trūksta žinių, o įvairiuose dokumentuose, metraščiuose tie patys faktai interpretuojami ir vertinami skirtingai. 

Nesutariama ir dėl žymiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės italės, LDK ir Lenkijos karalienės Bonos Sforcos (1494–1557). Vieni šią moterį laiko išmintinga valdove, renesanso kultūros puoselėtoja, o kiti ją kaltina intrigomis, net tuo, kad nužudė sūnaus Žygimanto Augusto žmoną Barborą Radvilaitę. Vargu ar kas žino tiesą: XVI  a. dvaruose klestėjo ne tik rafinuotos manieros, menai ir mokslai, bet ir intrigos. Tačiau svarbiausi faktai vis tik leidžia teigti, kad Bona Sforca iš tiesų buvo išsilavinusi ir sumani valdovė. 

Bona gimė italų didikų šeimoje. Anksti neteko tėvo. Nors turėjo brolių ir seserų, vienintelė sulaukė brandos – iki XIX a. net didikų šeimose vaikų ir naujagimių mirtingumas buvo labai didelis. Vienturtė likusi Bona auklėta kaip būsima valdovė. Nuo mažų dienų ją supo menininkai, intelektualai. Moteris mokėjo lotynų ir graikų kalbas, išmanė teisę, ekonomiką, geografiją.

LDK istorijos vadovėliuose galima rasti garbaus amžiaus sulaukusios Bonos portretą, kuriame ji vaizduojama kaip rūsti balta skara galvą apsigaubusi moteris. Bet kiti portretai patvirtina, kad jaunystėje ji buvo angeliško grožio: šviesiaplaukė, šviesios odos, ryškiomis blakstienomis ir antakiais. 

Už LDK karaliaus Žygimanto Senojo Bona ištekėjo 24-erių. Jaunikui tuo metu buvo 51-i – kaip ir visos kilmingųjų santuokos, ši sudaryta remiantis politiniais išskaičiavimais. Vis dėlto santuoka buvo sėkminga: Bona pagimdė 4 vaikus – vyriausias sūnus Žygimantas Augustas 1544 m. tapo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Bona sumaniai valdė savo dvarus, vykdė reikšmingas ūkio reformas. Iš tiesų dažnai naudojosi įtaka skirstant svarbias pareigybes – dėl to jos nemėgo vietos didikai. Atnaujino Vilniaus Žemutinę pilį, į dvarus kviesdavo menininkus, gydytojus, teisininkus iš Italijos ir kitų kraštų. Jos dėka LDK suklestėjo itališkos drabužių ir virtuvės mados: didikės pradėjo puoštis didelėmis iškirptėmis, o rūmų virėjai patiekalams ėmė naudoti alyvuogių aliejų, muskatą, šafraną. Keitėsi ir valgymo įpročiai – atsirado šakutės, glazūruotos lėkštės, o alų pakeitė vynas.

Kai karaliumi tapo Bonos sūnus Žygimantas Augustas, jos politinė įtaka ėmė mažėti. Be to, senoji karalienė nesutarė su naująja – Žygimanto žmona Barbora Radvilaite. Nenorėdama būti „antrąja“ karalystės moterimi, 1556 m. Bona sugrįžo į Italiją. Deja, vos po metų mirė – spėjama, kad buvo nunuodyta, o jos testamentas suklastotas.