Grybavimas – nacionalinis lietuvių sportas

Klausykitės šio teksto:

Vasaros pabaigoje ir rudenį Lietuvos miškuose knibžda peiliais ir pintais krepšeliais „apsiginklavusių“ žmonių. Jie braido po samanas, lenda į tankmę, pasilenkę kažko ieško. Tai ne plėšikai, miške užkasę ir neberandantys savo lobių – tai grybautojai. Nors kai kuriose šalyse miške rinkti grybus neįprasta, nes jų įsigyjama tik parduotuvėse ar turgavietėse, Lietuvoje grybavimas – sena tradicija. Grybaujama su šeima, draugais ar vienumoje, o po to giriamasi, kiek ir kokių didelių grybų pavyko rasti. Todėl ši veikla kartais juokais vadinama nacionaliniu lietuvių sportu. 

Kai kuriuose Lietuvos regionuose, pavyzdžiui, itin grybingame Dzūkijos krašte, grybavimas yra vienas pragyvenimo šaltinių. Tačiau daugumai lietuvių tai pramoga, poilsis gamtoje ir galimybė savo pietus ar vakarienę pagardinti grybų patiekalais. Grybai verdami, kepami, džiovinami. Vienas populiariausių ir lengviausiai pagaminamų patiekalų – svieste keptos voveraitės su svogūnais, patiekiamos su virtomis bulvėmis.

Mažai kas žino, bet grybai artimesni gyvūnams nei augalams. Tai svarbi gamtos dalis: grybai ir jiems priskiriamas pelėsis skaido medžiagas, todėl naudojami atliekoms pūdyti, dirvožemiui valyti, duonos, fermentinių sūrių, vaistų gamyboje. Grybą sudaro dvi dalys – nematoma grybiena, kuri iš dirvos siurbia maisto medžiagas, ir iš žemės išaugantis vaisiakūnis (kepurėlė ir kotas). 

Grybai skirstomi į valgomuosius ir nuodinguosius. Valgomieji grybai, priskiriami aukštesniųjų grybų kategorijai, yra vieni seniausių žmogaus vartojamų produktų. Lietuvoje populiariausi valgomieji grybai: baravykas, raudonviršis, lepšė, kazlėkas, voveraitė, rudmėsė, piengrybis, ūmėdė, pievagrybis, kelmutis. Valgomieji grybai auga nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, tačiau populiariausias grybavimo metas – antra vasaros pusė ir ruduo. Nevalgomi grybai vadinami šungrybiais. Kai kurios musmirės – žalsvoji, smailiakepurė, margoji ir baltoji – mirtinai nuodingos. Bijodami apsirikti, į miškus grybautojai dažnai vežasi grybavimo vadovus, kuriuose išsamiai aprašyti ir nufotografuoti valgomieji ir nuodingieji grybai. 

Grybai dažnai minimi lietuvių tautosakoje. Populiari mįslė: „Ant kojytės kepurytė. Kas?“ Žinoma, kad grybas. Mituose, pasakose grybai neretai vaizduojami kaip miško dvasios, kartais siejami su velniu, nes dygsta iš po žemės – velnio valdų. Grybai ir grybautojai vaizduojami ir lietuvių literatūros klasikoje. Pavyzdžiui, Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ (1718) barami grybauti tingintys kaimiečiai, o Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ (1861) liūdima, kad grybai dingo iš šilo. Eiliuotoje Justino Marcinkevičiaus poemoje vaikams „Grybų karas“ (1958) grybai ruošiasi karui su miško žvėrimis, tačiau ateina grybautojai ir karas neįvyksta.